Nesusikertančios linijos

Kiek daug matyta, aplankyta,

Gyvenimas – kreivi keliai,

Tiesūs tiktai per dykumas,

Lyg dvi lygiagretės,

Pradėjai jas suprasti dar mokykloje,

Dabar jos pamirštos,

Jei nekartojai, niekada nesusikirto

Ir vienas palikai...

Dabar jau supranti, – klaidūs miškai,

Jeigu jų nepažįsti,

Išlieka tik svarbūs vardai...

Daug kam atrodo, kad visi medžiai

Tik į saulę krypsta,

Pavasarį žibutės prie jų žydi,

Nors ir neskynei, jos nužydi ir nuvysta –

Tai metų kalendorius,

Kuriame buvai.

Žaliavo lapai prirašyti, bet nukrito

Ir pridengė pernykščius, –

Prisiminimais negyvensi tiek ilgai,

Kad pasakotum, sektum pasaką

Mažiems vaikams apie jaunystę,

Juos girdytum pavasario sula –

Ji išgerta seniai.

Greitai į žiemos pusnį

Iki pažasčių panirsi,

Prieš akis – balta balta,

Jokio kito kelio – tik gyvenimas,

Rudens geltoni lapai

Ir viena tiesioji...

Į kur?

Gal ir be žodžių supratai.

Mūsų ruduo

Vidurnaktis, visi sumigo,

Aš dar klausausi muzikos,

Budžiu...

Kažkas neleidžia atsikvėpti,

Po vasaros darbų –

Ruduo...

Jis – spalvų muzika,

Tarsi upelis teka raibuliuojantis

Ir nuneša natas.

Tylu...

Sėdėsiu prie upelio,

Lauksiu tavęs ir mėnesienoje,

Jau saulė patekėjo...

Kur tu?

Ryte dainuotume abu.

Vasaros atgarsiai

Šilta diena, saulutės šypsena,

Bet vasara prabėgo,

Takeliai nenuspėjami,

Bet nereikėjo bristi

Ir per gilų sniegą...

Švelni ranka rudens

Dar glosto plaukus,

Tarsi linkėdamas kantrybės,

Kad kito tokio laiko

Kiek palauktume...

O vasaros žymė ruda

Paliko ant kaktos

Ir skruostuose dar mielą atšvaitą,

Kur eisi, vis primins,

Kad bus pavasaris...

Kuo mes panašūs į kitus

Gėlės pražysta ten, kur jas pasėja

Ar ilgam laikui pasodina,

Kol jų nenuskina ar neišrauna;

Nuo šeimininko jos priklausomos,

Bet žydi laisvės nepažinusios...

Medis miške tik savo vietą saugo,

Kitaip – jis pats pražus,

Kai kasdien mato,

Kaip daugelis draugų nudžiuvo,

Nes šaknimis neįsikabino, –

Čia ir nėra draugų,

Kiekvienas savo žemės lopinėlį gina.

Jeigu nesutelpa lizde,

Ir paukščiai vienas kitą išstumia,

Blogiausia, kada maisto stinga...

Oi, pažiūrėjus sudreba širdis

Ir nejučia paklausi:

„Kas mes?“

Atrodo, visi žino...

Ilgas ruduo

Ilgas ruduo,

Bet žiema bus ilgesnė,

Nes išsenka jėgos,

Ant stalo lieka seni obuoliai,

Pyragas pernykščių jau grūdų,

Nors jie gyvi ir nepasėti,

Pavasarį pabersi,

O riekę tik sula užgersi.

Vaikai vis laukia kitų metų,

Matuojasi prie staktų,

Senolis žiūri į aruodus

Ir pagalvoja, ar naujų sulauksiu.

Ilgas ruduo...

Bet juk reikės ir žiemai 

Žemai nusilenkti.

Atgimimas

Kai išveda vaikus,

Paukščiai pameta lizdus,

O taip kruopščiai juos nėrė,

Nereikalingi liko jiems namai,

Nes žiema artėja...

Išskris, o kai sugrįš,

Bus sutaršyti vėjo,

O gal ir sniegas ten gulėjo,

Lengviau statyti vis naujus,

Negu sulopyti senuosius,

Kurių langai senokai išbyrėję...

Vabzdžiai, suradę landą,

Užmigę gal sapnuoja

Nuostabias gėles,

Kurių sultis gėrė...

Visiems baugi žiema,

Betgi gyvenimas praeina,

Koks jis buvo, šioks ar toks,

Visokį mylime,

Gyvybę saugoja visi,

Todėl grūdus surinkę

Gėles iš naujo sėjame.

Byrančios mintys

Kai lieki vienas namuose,

Kur amžius pragyventas,

Tiek daug prisiminimų

Prisikelia iš atminties,

Tarsi lazdynas riešutus išbarsto...

Šia jis sėdėjo, šalia jo buvau,

Vaikai aplinkui žaidė,

Riedėjo kamuolys per kambarį,

Kaip riešutas toliau nuo medžio

Prisiminimų bangos.

Dabar visi suaugę

Ir išsiskirstė kas kur sau,

Savo vaikučius saugo.

Kas dieną nematai,

Betgi su jais suaugi,

Tarsi girdi žodžius,

Kuriuos jie kalba.

Vieni – visai maži,

Kiti – suaugę,

Bet rūpesčių visiems užtenka,

Todėl ir netrukdau,

Tik širdyje vis saugau,

Kad nesukluptų kelyje,

Rytais palaiminu,

Visiems dar palinkiu,

Kad mintyse būtų sekmadienis...