Rudenėlio dovanos

Ruduo, bet gėlės žydi,

Kol dar nėra šalnų,

Kiek atspalvių matyti

Prie gatvių ir namų.

Kiekvienas žiedas traukia bitę,

Gražius drugius,

Nes jie irgi norėtų tokiais būti

Ir pasislėpti tarp žiedų,

Kad koks žvirblis nematytų,

Apsaugo sparnelius gležnus.

Velkuosi dar gėlėtą rūbą

Ir ateinu pasveikinti gamtos,

Nes tik iš jos išmokstu

Pažinti tai, kas gera,

Suprasti, kas gražu.

Šiandien pasisekė drugeliui -

Jisai nuskrido be skriaudos,

Ir šypsomės lyg susitarusios

Su saulute kartu...

Pakeliu obuolį saldžiarūgštį,

Prakandu ir žinau,
Kas šiandien traukia

Vabzdžius į sodą,

Darželius.

Po dangaus veidrodžiu

Gražesnio laiko gal nebūna,

Kai pliūptelėja į akis ruduo,

Kai paskutiniai grybai

Ir darželio gėlės,

Dar stengiasi save parodyti,

Tarsi papozuoti

Prieš dangaus veidrodį

Ir šiltu vėjo gurkšniu dar alsuoti.

Apsidairai ir šypsaisi, –

Koks margumynas – ką sėjai,

Grįžo su kaupu,

Per vasarą lietutis laistė,

Tau neprašant ir nežinant,

Kol pagaliau žali stiebai iškėlė žiedelius.

Tada ir supranti,

Kaip viskas dera,

Kai jungiasi ir vienas kitą myli

Gražuolė žemė ir dangus.

Nenuspėjami sapnai

Ilgus metus buvau tarsi sapne,

Nubusti nenorėjau,

Kai siautė vėjas pro mane

Ir nešė negandas,

Į širdį sėjo...

Kai nubudau, buvo vėlus ruduo,

Šalnos pakąsti smilkiniai,

O nudažyti nesuspėjau,

Taip ir paliko tarsi antspaudas,

Lyg medžiui gumbas,

Ant susiraukšlėjusios odos,

Metų našta ten pažymėta,

Kurios nenorėjau...

Kiek daug išbandymų parodo akys,

Kurias per vasarą nublukino

Skaisčioji saulė,

Norėjau prisimerkti

Ir šiek tiek apsaugoti,

Nebegalėjau...

Dabar žinau, kas yra laimė

Ir nelaimė nenuspėjama.

Toks ir gyvenimo ruduo,

Gilios žiemos artėjimas.

Bėdžius

Neteko žvirblis kovoje

Kojos vienos – raišuoja liūdnas,

„Greičiau jau katinas būtų sugavęs“, –

Vienas pagalvoja...

Kai skrenda, tupi ant šakos,

Nepastebi net, koks jis bėdžius,

Nes čirškia, kaip visi,

Kurių dar sveikos pėdos.

Jis nežingsniuos tolyn

Žvyruotu takeliu

Ir lesalas – tik trupiniai,

Kuriuos žvilgsniu palydi,

Kai kiti murgdosi šiltoje baloje,

Nebepavydi,

Kai tupi ant šakos,

Atrodo sveikas, gyvas.

Tokia lemtis – gyvens ilgai,

Nes širdis plaka

Nuo kojų nepriklausomai, tolygiai.

Sveikieji džiaugiasi, poruojasi,

Vaikus į dienos šviesą lydi,

Jo niekas nepasirenka,

Todėl ir čirškia vakarais,

Kada mėnulis kyla...

Nepasakoja net geriems draugams tiesos,

O kalba puse lūpų,

Kol visai nutyla...

Pamokėlė

Vidurdienį, netgi per lietų,

Paukščiai tursinėja,

Kurie nebijo ir žiemos,

Jie neišskrido ir dėl alkio,

Pas mus atras, ką lesa,

Ką žmonės valgo sužinos...

Pulkelis žvirblių nesibaimina, –

Bus prie namų,

Balandžiai – ant stogų,

Vis arčiau saulė ir saugu.

Nieko nebijo tik pilkoji varna,

Sau vaikšto palengva

Ir įprastu žingsniu,

Nes juodas varnas

Greitai perspėja apie pavojų,

Tada kuosos skrenda,

Pakilusios pulku.

Dar vienas kitas likęs klaidžioja varnėnas,

Išsiskiriantis iš kitų raibu švarku.

Daugiau mieste jau paukščių nesurandame,

Nes visi renkasi

Šiltus kraštus.

Ar tu pažįsti juos visus?

Dar kartą paskaičiuok, miške – jų daug:

Genys ir kėkštas,

Kurapka su pasaga ant krūtinėlės,

Šie neprašys grūdų,

Bet zylei lesyklėlę

Jau dabar paruošk,

Atskris ir daug kitų.

Derlius

Koks noras dar žydėti,

Niekada nesenti,

Nes veidrodis – dangus,

O jis nerodo veido,

Tik baltus debesis

Ir šalia – tu...

Prie žalio pumpuro

Jau uogos baltos,

Jų niekas nerenka – skaudu,

Bet žydi ir viršūnėje nežymiai

Žiedelis rausvas

Ir visiems gražu.

Pasaulis – įvairovė,

Jeigu gali vis rinktis

Per ištisus metus,

Net žiemos pusnys neužstoja

Gyvatvorių baltų...

Vėlu

Paimk mane už rankos,

Laikyk ir nepaleisk,

Nes pasiklysiu kaip miške

Uogaudama, grybaudama,

Kai nematysiu saulės properšoje

Ar neišgirsiu šauksmo

Tavo širdyje...

Daug sykių pasiklydus teko

Išgirsti ir perkūnijos garsus,

Kaip atsišauksiu, kai per veidą teka

Šaltas rudens lietus...

Laikyk mane sau prie krūtinės,

Nes, jaučiu, kaip jėgos senka,

Lyg krenta paskutiniai lapai nuo šakų,

Padėk man rudenį pasveikinti

Ir dar nejausti šalčio

Nei žiemos speigų...

Paglostyk mano žilą galvą,

Kai priglausi ir paklausi:

Ar tau labai sunku?

Neatsakysiu tuo pačiu,

Vėlu.