Byrantys žiedai

Liekna vyšnia,

Balta žiedų šaka

Pabėrė saulei

Rankšluostį ir juostą,

Nubėgo spindulys

Juoda žeme,

Aprišo žalią juosmenį...

Nusiprausė rasa,

O ilgos šaknys

Gaivius lietaus lašus sugėrė,

Kol pagaliau javų lauke

Gelsvai pražydo svėrės...

Visi laukai – mūsų dalia,

Tik upės vingiais atsitvėrę, –

Iš juodos žemės

Kyla ir būtis, ir nebūtis

Ir nuodėmės, ir gėris...

Nepajutau, kada balta vyšnia

Savo žiedus pakėlė,

Lyg mano motinos galva,

Kurią paglosčiau neseniai,

Dabar – tai mano laikas,

Pats žydėjimas...

Laimės žiedai

Valgau pernykštį obuolį,

O sode jau obelys pražydo,

Apsnigo žemę žiedlapiais,

Baltais, rausvais,

Užmezgė vaisių

Ankstyvosios vyšnios;

Žali, kol dar jauni,

Po lapais paslėpti žaliais,

Kad vėjas nenuskriaustų,
Šalna nepasiektų

Pavasario rytais.

Einu baltu taku per sodą,

Paukštis čiulba,

Jis džiaugiasi savo vaikais,

Saulė juos šildo ir paguodžia,

Kad viskas bus gerai...

Alyvos skleidžiasi,

Papartis slepia žiedą,

Čia ieškau laimės

Visais metų laikais,

Rašau visų svajonę

Ir ant balto sniego,

Kad žydėtų sodai,

Augtų laimingi ir visi vaikai.

Lineliai

Ratelis – ratas apvalus,

Saulutės šiltas kelias,

Jis sukasi visus metus,

Kaip mūsų darbai,

Lyg sėmenų gyvenimas,

Kol lino pluoštas

Virsta rankšluosčiu

Ar nuometu mergelių...

Žydi linai melsvai,

Pėduose grūdas barška,

Kaip žodžiai iš dainos

Per Jonines ieškant paparčio...

Paskui – maži vaikai,

Lyg pelėdžiukai klausia,

Kur, kas ir kaip

Gyvenime brangiausia...

Balandžiai

Balandžiai peni ir žmonas,

Paskui vaikus maitina,

Toks rūpestingas vyras...

Sukrauna nepatvarų lizdą,

Neprineša pūkų,

Gal jie geriau ir žino,

Kada nelepini vaikų,

Užaugę duonos vertę žino.

Mažai ant žemės trupinių,

Tada ir kapstosi šiukšlyne,

Per žiemą maudosi balutėse,

Net kaminuose šildosi.

Gyvenimas – ne rojus,

Bet ir ne pragaras,

Kas kaip išmano,

Nuo bado ir nuo šalčio ginasi...

Pražysta sodai, gėlės kvepia,

O jie abu jau mylisi...

Palydėjau dieną

Aukštai aukštai

Praskrenda paukštis,

Kyla ir žmogus,

Kad pažiūrėtų iš dangaus

Kaip saulė leidžiasi,

Tada nutyla vėjas,

Tik oro srovė

Dar gano debesis...

Iš ten ir horizontai platesni,

Bet saulės rutulys

Vis tiek labai toli,

Tik pamojuosi spinduliui

Ir grįžęs nusileisi,

Kur žydi obelys ir kriaušės.

Žiedai prieš saulę baltesni,

Tarytum nusiprausę,

Prisiglaudžiau prie žemės

Ir klausausi – alsuoja, dūzgia,

Kvepia saldžiu medumi...

Oi, tokią dieną

Atsistojusi meldžiuosi

Po balta obelimi,

Lenkiuosi savo žemei,

Motinai brangiausiai.

Ona Baliukienė

Prisiminimai iš patikusio renginio ( Literatūra ir menas foto albumas)

Ilgiausių metų

Nuskintos rožės kvepia,

Geria – gyvos

Ir primena akis,

Kurios su meile žiūri,

Kaip senka tavo vandenys...

Kas dieną skleidžiasi,

Kol pagaliau nubyra

Ant stalo ir grindų,

Lyg žiedlapiais apsėja

Visus namų kampus...

Iš vieno žiedo – daug lapelių,

Daug meilės, šilumos,

Ką mylime, kas myli,

Pasidžiaugti gali

Nuskintos rožės gražumu...

Neieškau nemirtingos,

Iš aukso nukaltos,

Seniai ir pasakos pradingo

Ir židinys, be atbrailos...

Tau, mama,

Gėlės šios...

Užtenka vieno žodžio,

Tarsi burtažodžio,

Ir motinos širdis prabyla

Nauja melodija dainos;

Tegu dar kvepia rožės

Ir atneša gyvybės vandenį stiklinėje

Visoms...

Nukirsti medžiai

Medžio metus išduoda rievės,

Susiguli, kaip metai, – raukšlėmis,

Ant veido lieka žymės,

Samana apžėlusios,

Ir virpa vėjuje,

Tarsi kirtavietėje

Uždegta ugnis...

Rąstus – į krosnį,

O šakos spirga prieš akis

Senolėms motinoms,

Nudegina šaknis,

Nes tiesiasi per visą mišką

Nuo vieno kelmo iki kito

Gyvybė po žeme,

Nematoma, bet visada gaji...

Ištiesk savo rankas –

Tie patys vingiai,

Likimo burtai iki pat širdies,

Juos gali dar atkurti

Net po mirties...