Kur daug spalvų

Gimtinės kiemas,

Pirmi žingsniai,

Motinos pirmieji žodžiai,

Pirmas įvertinimas,

Ką nupiešei gražaus:

Kampe saulutę,

Baltą debesėlį,

Lietaus lašus,

Vaivorykštę per visą dangų,

Tarsi visų spalvų

Močiutės skėtį,

Kurį nupirko jaunai

Ir nespėjo sudėvėti,

Vėjas nesuplėšė,

Nors buvo ir audrų...

Darželis – tulpės,

Pavasarinės gėlės,

Jos žydi, kur takeliai,

Bėga, visi skuba,

Jas mato daug akių;

Vieni išeina į gyvenimą,

Kiti už stalo sėdi

Ir piešia džiaugsmą

Iš daugelio spalvų...

Paliečiau tulpę,

Kol ji dar kvepia,

Nespėjo nubyrėti...

Nulijo ir nuslinko

Juodi debesys,

Šviesu.

Gyvos akys

Lietuvos rašytojų sąjungoje. Benedikto Janušėvičiaus foto

Gražiausias medis, kol dar jaunas,

Nors labai nesaugu,

Kažkas jam numina viršūnę

Ir kreivas užauga,

Išknisa šaknis kurmiai,

Paskui dar kinvarpos sugraužia

Ir lieka gilūs randai

Net po žieve,

Laike susisuka ir lapai,

Kur saulė rašo naują dieną,

Šešėliais barsto

Jau užaugusį kamieną

Ištisus metus...

Jei užkliuvai, žievę nudyrė,

Liko gyva žaizda,

Ji matoma kas dieną,

Todėl ir stovi tyliai vienas,

Kad tavęs nepastebėtų,

Nes paukščiai skris, praskris

Ir nesusuks lizdų.

Bet akys – gyvos...

Ona Baliukienė

Benedikto Januševičiaus foto

Kas gera ir skaudu

Ne atmintis išdyla,

Laikas kerta

Lyg per dirvoną

Tėvo botagu,

Paragina greičiau

Vagą išversti,

Iškloti ir visiems

Kas gera ir skaudu...

Nedaug pavasario dienų

Linksmos vaikystės,

Kada viskas gražu,

Paskui kvapnus jazminas žydi,

Jaunystės vasara trumpa,

Pasidžiaugei, nusišypsojai

Ir jau – ruduo...

Prisimeni, kad ir esi skolingas,

Pavasario gėlių nepadovanojai

Ir nepradžiuginai visų

Purienos žiedeliu,

O laikas barbina į langą

Tavo pievoje sustojęs

Ir teka upeliu,

Rašyk jo srovėje,

Kas gera ir skaudu...

Donatas Petrošius

Benediktas Januševičius 

Pirmieji pranašai

Gamta nelaukia – visi skuba:

Pražysta, skleidžia pumpurus,

Poruojasi ir išveda vaikus,

Sudeda kiaušinius ir plyšta,

Lukštas skyla,

Tarsi mėlynas dangus.

Tik iš dviejų gyvybė,

Iš dviejų mažyčių skilčių,

Žemės kevalų,

O kas viduryje – didinga paslaptis

Visų laikų...

Nežinome, kas žemėje,

Kur mes gyvename,

Nesužinosime, kas tas dangus,

Kur angelai plevena,

Mūsų svajonė – turėti jų sparnus...

Gyvenimo lapai

Dedu prisiminimus

Į gilų metų stalčių,

Užkloju gėlėmis,

Tegu jie kvepia rožėmis

Ir ant kiekvieno lapo

Rašau savo gyvenimą

Po vieną posmą eilėmis...

Tai vakar buvo,

Šiandien – saulė,

Nauji žiedai,

Kiekvienas žvilgsnis į pasaulį –

Tai saulės spinduliai...

Jaučiu, kad vysta gėlės,

Kitos nužydėjo,

Kai kas išbluks, iškris iš atminties,

O daugelį nuneš atskridęs vėjas,

Atėjus žiemai užpustys...

Paliečiau skaudžią stygą,

Sieloje lyg varpas suskambėjo,

Pravirko vazoje gėlė...

Žalgiriui

Dabar jau sodai

Ruošiasi žydėti;

Per vasarą bus vėjų,

Krušos ir liūčių,

Bet obelis turi stovėti,

Kur pasodino tėvas

Palaistė vandeniu tyru...

Iki rudens augina obuolį abu,

Paskui supjausto jį,

Kaip margą skėtį,

Ir išdalina jį š daugelį dalių...

Žalius reikia padėti,

Kad atsigulėtų,

Tarsi tėvo klėtyje,

Po kupeta šiaudų,

Tada riedės keliu kvepėdami,

Kaip žalias kamuolys

Su tūkstančiu sėkmių...

Gyvenimas – tai startas,

Reikia tik tikėti,

Kad žalias taps stipriu...

Bendra mūsų šventė

Ateidami į šį pasaulį

Tarsi netyčia ištariam

Pirmus garsus,

Tai sveikinimas mamai,

Žemei, saulei,

Tėveliui, kuris laukia

Ir ilgam kviečiasi

Jau į tikrus namus.

Nejučia ir užaugame

Girdėdami paukščių balsus,

Su jų garsų simfonija

Pažįstame pasaulį,

Suvokiame, koks jis nuostabus.

Gera valia – tai šiluma,

Sujungianti su žeme dangų,

Šeima – gyvenimo prasmė,

Brangiausias turtas,

Kas yra pas mus.