Meilė Lietuvai

Tūkstančiai žodžių,

Kaip mūsų upelių,

Viena vaga subėga

Prie Baltijos melsvos;

Einu per žalią pievą,

Brendu per purų sniegą,

Slystu ir nuo kalvos

Vis į tą patį žodį -

Meilę Lietuvos.

Jinai visa verpetuose,

Dažnai per ūką žiūri,

Vėjas išsklaido debesis,

Vėl saulė tvieskia į akis,

Bet visada matau motulę,

Įeinančią pro atviras duris.

Tiek žodžių parašyta...

Kas juos ir perskaitys?

Uosio vaikai

Galinga meilė artimųjų,

Kiekvienas medis vaikų turi,

Ilgai prie savęs laiko,

Kiek išgali, prižiūri.

Nuo žemės lig dangaus

Pakyla jauni liemenys

Ir dairosi į saulę,

Aplink žemę skrieja

Ir paskui mėnulį...

Atleiskite, tėvai, užaugau,

Man jūsų meilės nepakanka,

Globojote, mylėjote,

Sakau tik „ačiū“ ir skrendu

Į tolimus kraštus,

Kur nematyti medžiai,

Kitas vėjas šaukia...

Sugrįšiu, kai nulūš viršūnė,

Bet anksčiau nelaukite.

Iliuzijų srovė

Kai nerimas kankina,

Taip norisi užmigti,

Nesapnuoti ateities,

O praeitis, užlindusi už durų,

Paklebina sklendę nakties,

Pašaukia, kas nebūta,

Tarsi iš pasakų šalies

Atsiveria ramybės būstas,

Džiaugiesi, kad ilgi ilgi

Šešėliai plūsta

Ir nebejaudina, kas bus...

Gyvenimą pripildo

Klampi iliuzijų srovė,

O praeitis – negrįžtantis upelis,

Ryto nepakeičia,

Koks buvo, toks ir bus...

Nuo teroristų žuvusiems

Sustingo kraujas, –

Jis raudonas teška,

O jo – klanai, ne lašas,

Ant gatvių grindinio

Ir namuose,

Toli skeveldros mirtį neša...

Kodėl? Už ką?

Paklaus net ir po šimtmečio,

Visi dabar prisimena,

Kas buvo ir prieš daugel metų,

Kodėl palaidota taika.

Nesirenka kulka,

Kas senas, mažas,

Visiems vienodai smogia

Sukruvinta ranka,

Kiekviename kare – teroro žymės,

Gražių karų nebuvo ir nėra.

Pagerbkime ir mes

Nekaltai žuvusius,

Nors tylos minute.

Meškiukai

Vaikystės pasakas

Primena kiškiai,

Pirkti ir dovanoti,

Tupi pilki po egle,

Neranda ruda lapė,

Nes bijo pikto vilko,

Kuris pakrūmėje

Ir visada šalia.

O vilką gąsdina

Gauruotos meškos,

Vedžiodamos savo vaikus,

Ant pečių ir mergaitę neša

Į girią rinkti riešutų...

Kai mama pasaką,

Be galo, paseka,

Užmiega jos mažasis,

Apsikabinęs meškiukus.

Vargonai

Vargonų muzika šventyklose –

Vieša sielos išpažintis;

Visi, jos klausantys,

Dalinasi po natą:

Sveiki ir neįgalūs,

Turtingi, netgi vargšai,

Į seną rūbą įsisukę,

Ir turgaus aikštėje prekiaujantys

Savais ir svetimais daiktais...

Vargonai – muzika dangaus, –

Aukštai ir matomi visiems.

Kas eina pro šventyklą,

Nusiima kepurę

Ir susikaupia maldai,

Sekmadienio žodžius prisimena

Ir padėkoja mirusiems,

Jau amžinai šventiems, –

Aukščiau vargonų –

Tiktai varpas,

Pašaukiantis, palydintis visus,

Atleidžiantis visiems.

Medkirtys

Nukerta medį seną,

O naujos sėklos lieka,

Po kelių metų kyla daigas,

Gyventi pasilikęs.

Į žemę įsisegęs,

Tarsi vaikas į krūtį,

Prie jos tik prisiglaudęs

Sugeria saulę, liūtį.

Paauga ir išeina

Jo lapai rudenėjant

Ten, kur tėvynė šaukia,

Kur juos vis neša vėjas

Ir naują sėklą sėja...

Kas kerta, pats sužino

Ir jo kirvis atšimpa,

Su lapais nugarmėjęs

Į juodą duobę krinta.

Dainuoja nuogos šakos,

Nes tik seni nuplinka,

Supranta laiką vėjas,

Dar kartą pralaimėjęs.