Garbė

Mano tėvai – bežemiai,-

Trūko duonos, cukraus,

Bet nieko neėmė veltui.

Žodis – druska;

Gali gyventi daugel metų

Visiškai be nieko,

O saugoti tik savo

Ir garbę savo giminės.

Dabar, po daugel metų,

Tėvų žodžiai

Kaip gėlas vanduo

Prie lūpų, nuo geros širdies:

„Tik nemeluok ir būk dora, dukrele,

Jei skauda, pakentėk“...

Gyvenimas mane ir vėtė,

Ir badu marino,

Bet iki šiol prieš šiuos žodžius klaupiu

Ir tėvams vis meldžiuosi:

-Tegu mano vaikai,

Visi vaikaičiai būna orūs,

Mes – žmonės Lietuvos.

Praregėjimai

Kas eina pramintu taku

Ir neša savo kryžių,

Nenori pakartoti ir kančios,

Iš kurios jau atpirko,

Nes esame ne amžini...

O vis ranka parodo,

Kaip mylime tą skausmą,-

Tarsi pridengiame juo širdį

Ir lūpas ja užčiaupiame...

Nejaugi esame taip alkani?

Taip mirga akyse

Saulės šviesa,

Bet joje nėra baimės jausmo,

Kad pragarą regi...

Visas gyvenimas –

Tik vienas džiaugsmas,

Kad užgimei per skausmą,

Bet motina pamiršo,

Vėl gimdė tavo seseris ir brolius,

Jos akių šviesoje ir gyveni...

Pasikalbėkime

Miškai, laukai -

Gamta didinga ir galinga;

Gali kalbėtis su žole,

Gali ir vandeniui šnekėti

Apie visus, kurie tik atsispindi

Jo veidrodžio stikle.

Žiūri, o ar matai save?

Štai rankos kartais virpa

Ir ašara sustingus akyse;

Gali nusišypsoti iš savo lemties

Ir vėl toliau gyventi

Vienatvėje, sapne...

Tokie vaizdai nuplauna ir pagirdo,

Bet kai nebe užtenka,

Lieka nežinia,

Dėl ko tu gyveni,

Nes be tavęs gyvena

Visi, kuriuos tu kalbini,

Bet nematai tarp jų savęs...

Tiesa?

Rankų darbai

Albino Šileikos foto ir prieverpstė

Kūryba – vienetinis darbas;

Tai sielos polėkis,

Viena užgimusi mintis,

Matytas vaizdas

Prie gyvenimo upelio,

Išgirstas žodis ar melodija,

Ryto aušra virš miško,

Saulės taku vėl skrista

Iki vidurdienio

Ir vakaro daina tyli...

Ji nepasislėpė ,

Nauju raštu nuslydo,

Suspindo delnuose

Mėnulio pilnatis

Ir vėl imi į ranką

Savo lino siūlą,

Veji, veji, veji...

Taip skamba visos stygos -

Kūrybos ateitis,

Nes išbraižytą rugio grūdą

Eidamas beri.

Skola

Sako, reikia skolas

Net po mirties grąžinti,-

Jos lieka ir vaikams,

Bet kaip į praeitį sugrįžti,

Kad nebeliktų skolų sau?

Ėjau pro medį,

Akių nepakėliau;

Bridau upeliuku,

Ne viską pamačiau,

Dažnai paslydau ir kritau.

Buvo dienų,

Kai paukščių negirdėjau,

Atrodė, apkurtau...

Turėjau sėkmės grūdą,

Nepasėjau,

Duonos rieke nepasidalinau...

Pastačiau namą,

Niekas negyvena,

Už stalo nebesės tėvai

Ir tuščias kiemas

Žole rusva apaugęs;

Viena skola gyvenimui -

Ne viską padariau...

Viena žvaigždė

Dangus toks mėlynas

Būna tiktai tada,

Kai vėjas debesis

Į kitą pusę gena;

Dabar ir eisiu,

Tik man pasakyk,

Kur susitiksime vidurnaktį

Ir po kokia žvaigžde...

Ar turime ją vieną ir tą pačią,

Juk toks platus dangus

Ir daug žvaigždžių jame?

Tu – mano kelrodė,

Kas rytą prikeli

Ir skubini išeiti,

Į dangų pažiūrėti,

Sušukti:

-Mėlynas kaip tavo akys,

Pažvelk ir į manas!

Būsiu tavo žvaigžde...

Mūsų viena saulė

Draugui iš Indonezijos

Žemynas iš salų -

Tai atskiras pasaulis,

Kur tropikai

Ir amžinais karšta,

Čia karaliauja mano draugo saulė;

Kiekvienas paukštis džiaugtųsi

Tik tokia laime...

Kiekvienas gieda,

Veda čia vaikus,

Tylos, ramybės laukia.

Tokia melodija

Ir mano laukų,

Kur bitės medų renka.

Tau pienę dovanoju

Lietuvos;

Ant vieno stiebo -

Žiedas – saulė.