Apskritimas

Skiriu Šiaurės Amerikos žmonėms
Pasaulis mūsų -
Žemė ir gaublys -
Tai mažas mažas apskritimas;
Ant jo gyvenimo svirplys
Vis čirškia, nenutyla.
Vienam krašte
Susprogo sviedinys,
O kitame audra pakilo
Ir bloškia žmogų
Tarsi šapą vandeny,
Prie kranto priplaka
Ir tik tada nutyla...
Pakėliau į dangų rankas,
Maldos žodžiu
Širdis prabilo:
Kad vėl pasaulis,
Nors minutei būtų
Tylus ir ramus
Prie saulės rato -
Apskritimo.

Vėjui

Be vėjo,
Žaibo ir audros,
Koks būtų mūsų
Paprastas likimas...
Prikeptume prie lygumos,
Surūgtų kūdroje
Netgi vanduo -
Ne tam mes
Esame užgimę.
Taip laukiu ir stebiu,
Kada gi vėjas pasiūbuos
Medžius ir viską,
Kas tik gyva...
Kas būtų be aistros
Ir be gyvenimo audros,
Kuri mus vėjui skyrė,
Todėl lenkiuosi vėjui
Kaip liepos šaka,
Ant kurios dažniau
Ir siautulingas vėjas
Supasi ir kybo.

Saulutė mamos veide

Dar vasara -
Saulėlydžiai geltoni,
Dar tokie šviesūs.
Žiūriu į saulės foną -
Jis slepiasi už horizonto
Jau kitoks-raudonas...
Ne kraujo tai spalva,
Gėlės-labai malonūs;
Jis atveria vartus
Į kitą-laimės ir ramybės -
Muzikinį toną.
Kiekvienas, likęs spindulys,
Prie debesėlio balto
Nudažo jį savo spalva
Ir miega susiglaudę.
Tai motinos ranka
Ir pasaka-jos veidas
Vaikelio mažo akyse
Saulute gulasi ir keliasi,
Ir niekada nenusileidžia.

Saksofonas

Kiek instrumentų
Žmogus sugalvojo -
Nuo paprastos dūdelės,
O po to-fleita.
Gal nuo piemens pūslės
Ir dumblės, ir vargonai;
Čia pučiamieji, mušamieji
Ir styginiai-kas suskaičiuos
Ir groti jais visais mokės...
Visus kerėdavo šamanai,
Ekstazėje nualpdavo minia;
Dabar suklumpa prie estradų
Arba simfonijos pabaigoje.
Klausau, dejuoja saksofonas;
Nereikia jam gaidų:
Nutyla, vėl pravirksta
Sielos gelmėje -
Improvizacija,
Paties žmogaus uvertiūra,
Po to finalas...
Tai mano, tavo muzika -
Visų dalia...

Skiriu Suchada Bunruanrod

Čiurlena, skamba
Krištolo upelis.
Gal ten statūs kalnai,
Iš jų ir garsas
Lygiai alma,
Pasiima akmenėlius,
Ridena ir nugludina
Uolų briaunas švelniai...
Ir kokios moterys
Iš jų ąsočiais semia,
Kur jųjų trobos,
Į kurias sugrįžta vakarais;
Joms per pečius
Vanduo srovena,
Kai leidžiasi nuo kalno,
Kur maži vaikai...
Gal stirnų kojas
Upeliukai plauna -
Iš ten ateina ir garsai?

Mintis

Man duota
Daug, oi,daug daugiau,
Negu dangus ir žemė.
Aš tai siekiu dažnai
Ir pėda, akimis;
Man sieloje harmonija
Gaidų kas dieną veriasi,
Kada klausausi
Paukščių ir miškų
Ir apsijuosiu
Saulės spinduliais.
Aš atsistoju
Priešais vėją -
Jis šaukia man,
Aš jam šnabždu...
Tokia mano dalia,
Aš - pasakos kūrėja,
Savo gyvenimą statau
Ant gėrio pamatų.
Didžiausias džiaugsmas,
Kad turiu šį turtą:
Greitį - mintį;
Su ja pasiekti
Ir Tave galiu.
Dabar kalbu,
O Tu klausaisi;
Rašau – skaitai,
Jei nepriimtina,
Trini...

Žemė ir aš

Skiriu Janinai Gricienei

Dėkoju žemei
Už ašarą -
Kaip galimybę
Vėl atsinaujinti,
Gyvybės pasisemti.
Dėkoju vandeniui,
Kuris davė gyvybę
Net įsčiose,
Kada pradėjome gyvent...
Dėkoju žolei už stiprybę,
Kad ji pavasarį
Galėtų prisikelti
Ir duotų žemei žalumą -
Nepaprastą gyvybę
Basom per ją,-
Be nuospaudų praeit...
Dėkoju Meilei
Už savo gyvybę -
Ji padeda dabar
Gyvybę semti
Ir kartų lašą
Kasdien gert...