Užsimiršimas

Aš nebijau mirties -
Vienintelio užsimiršimo.
Bijau gilios senatvės,
Kūno galių netekties,
Kada dar gyvas pamirštas -
Nereikalingas.
O taip juk būna kiekvienam,
Kurį pamiršta Dievas...
Kada nebematai dienos,
Naktis-vienintelis užsimiršimas.
Bet ir sapnai tada nebeteikia vilties,
Kurios bijau, nes nėra ateities,
Kada esi pats sau nereikalingas.
O artimojo meilė-tik apgaulė, melas,
Kurį susikuri, kad būtų kiek lengviau,
Kai pakerta vienatvė sielą...
Visi mes liekame tik saulės, žemės atminty-
Išeiname po vieną...

Velnio nuotakos

Tiktai vaikai pasakėles paskaito,
O jose nuo seno bočių išmintis.
Paauga ir jau patys bando
Savo gyvenimu pagrįsti.
Ir pasuka keliais,
Pinčiuko vaikščiotais takeliais;
Daugeliui tenka pasiklysti.
Jaunuoliams žvengia turtas-
Obuolmušiai žirgeliai,
Mergaitės tampa velnio nuotakomis.
O kiek gyvenimo malūnas sumalė,
Kad tik byra miltai,
Kita karta jo skonį gali justi.
Ir taip iš pasakų dar nepasiima
Geriausių patarimų.
O gal taip reikia,
Kad ir žemėj pragarą pajustum.

Jau auksina ruduo

Kiekvienas rytas-saulės takas,
Jos pradžią švintančią širdy jauti,
Pasveikinu paukštelį margaspalvį mažą
Juk jo gyvenimas čirena lyg many.
Kai įdienoja,susuka lizdelį,
Kur cypsi jo vaikai maži.
Kaip mums prabėgo jau ši vasara,
Kaip gęsta rudens saulė žilų plaukų vilny...
Paukšteliai greit išskris,
Kokie jau dideli!
Dabar mažiau berūpi jiems tėveliai,
Bet savas lizdas artimas išliks.
Tik ačiū pasakyti gali,
Bet rūpesčiai dabar ir jiems savi.
Pabūkime dar kiek su čiulbuonėliais.
Žiema visiems vienodai atšiauri.

Mano metai

Prabėgę metai
Lyg sraunus upelis,
Kuris tarpekliais ir per pievas teka;
Pasiseka surasti jo ir pradžią
Daug greičiau,
Jeigu kas dar pamoko ir pasako.
Parodo kelią ir vaga,
Kuria daug šimtmečių tekėjo,
Pasižiūri į tėkmę,
O galva nubalus, plaukai išretėję...
Ir jei srovė čiurlena palengva,
Žinai, su upeliu
Ir tavo metai nutekėjo.

Svajonių namas

Šiaudinėje kraitelėje
Radau šiaudelių saują.
Statysiu namą- mažą mažą,
Be durų ir langų...
Ir tegu vėjas pučia,
Neužkliudys jis namo,
Nes nėra lubų nei stogų.
Pavasarį pasėsiu
Kviečio grūdą,avižėlę-
Jie buvo prie šiaudų,
Todėl pasipuošė trobelė
Gležnaisiais želmenėliais,
Atskrido bitės-
Bus grūdų.
2009 gruodis

Pirmas žodis

Išdygo žodis MAMA ,raidėmis papuoštas,
Ant balto lapo iš juodų siūlo dygsnių,
Iš kur vis girdimas žuvėdrų klyksmas,
O gal mažylio juokas?
Prie Baltijos pamėlusių bangų.
Paliksiu žodžiui vietos ir prie kranto,
Pasklinda jis ir kopose , ir tarp baltų beržų,
Matai, parašiau MAMA
Ir ant smėlio kauburių.
Pašauksi šiuo žodžiu ir atsiliepsiu
Ir prie šio žodžio grįšiu iš juodų minčių.
Nešuosi žodį ,sūrų jūros lašą,
Pakelsiu lapą prie melsvųjų jos akių,
Paseksiu pasaką ,kuriai čia vietos maža,
Ateina žodis iš sielos gelmių.
Gal šiandien nėra džiaugsmo,
Laimės maža maža,
Bet šypsosi vaikelis lūpose linksmu šypsniu,
Ateina žodžio magija lyg dykumų miražas,
Taip grįžta raidės MAMA
Pėdutėmis nuo smėlio kauburių
Ir skrenda į bangas baltuoju drugeliu.
2010 sausis

Saulės ratu

Pasaulis margas
Kaip Velykinis kiaušinis,
Kai po Kalėdų laukiame
Dar šventiškų dienų;
Nudažome svajas
Dangaus žydryne
Ir laukiame, kad bėgtų saulė
Geltonu ratu.
Pasaulis didelis,
Kada saulutė žiūri
Iš aukštai į žemę,
Per vandenynus skrodžia
Amžinu lietaus lašu,
O mums visiems gyvenimas
Toks apvalus ir mažas,
Kada skaičiuoji
Nuo Kalėdų-per šventes ir rūpesčius-
Į paslaptingus dieviškus namus,
Paruoštus prisikėlimui.
2009 gruodis