Žemės dėsniai

Kol augam,būname atsargūs
Ir slepiamės po širma nuo piktų akių ,
Bet nuo griūties joks atsargumas neapsaugo-
Tokia jau ta prasmė išbandymų sunkių...

Todėl sukibę šaknimis ir vienas kitą saugo ,
O kartais stebi,kuris kurį aplenks ir nugalės.
Kiek ištvermės gyvenimas pareikalauja ,
Kad nepaliktum plikas-be žievės...

Nors mokomės istorijos užaugę ,
Kad nedarytume vis tų pačių klaidų ,
Bet laiko ratas sukasi iš naujo -
Pamatome ir po savo šaknimis randų.

Gal ne beviltiški šie žemės dėsniai -
Priverčia sužaliuoti naujų lapų vainiku?...

Vaikai

Laimingi,kol dar telpam
Į motulės glėbį ,
Kol aukso spinduliu esi
Ir ją pamatęs bėgi ,
Kol jos akis
Dar iš arti regi...
Kaip skubame į laisvą taką ,
Atrodo,kojas keliame tvirtai ,
Pakliūvame į balą šlapią
Ir bėgame pas ją sakydami ,
Kad neteisingai auginai...
Laimingi,jei mama paglosto ,
Sugrįžusius apkloja patalais ,
Bet po kiek laiko
Nebėra kam pasiguosti-
Jautiesi kaip kankorėžis
Nukritęs per toli
Nuo saulės apšviesto
Svajonių sosto...
Lyg išlukštentas- vienas
Žemėj įsitvirtinti turi.
2008

Paskutinė sėja

Aplinkui visada gyvybė ir viltis maža rusena ,
Kad nesibaigia rudenį žiedų ir vasaros kalba ,
Nes miško vidury pražydo pataisai iš naujo-
Geltonos ir subrendusios dulkelės ,
O sėklas kur pasės, kada?

Kukurdvelkių piestelės išsižiojo-
Kaip šypsosi ir šaukia:,,Nepraeik!"
Paliesk ranka,blogiausia-koja ,
Pasklis po mišką sėklos-jų vaikai.


Kiti senokai pasisėjo , samanų kuokelės
Pasnaudę kiek pavasario sulauks ,
Jei žemė priima,mums vietą duoda-
Vėl virstame kukurdvelkiais mažais.

Kas lieka...

Kai sensta miškas,medžių stuobriai lieka
Ir ,rodos ,stebi neramiai ,
Kai prie kelmų ,ant samanų paklotės ,
Pasilypėję dar aukščiau ,
Kempynės gražios pasilieka ,
Kad tęstų laiko siūlą dar ilgai.

Iš jų gumbų gali metus skaičiuoti ,

Jei medžio syvų lieka po griūties ,-

Kaip seno žynio akyse išlieka

Ir nerašytos amžių knygos ,

Kurios nebijo praradimų atminties...

Po šaknimis gyvybė įskūrė ,

Pasislepia nuo negeros akies...

Iš jos pavėsio tarsi žiūri

Visatos ,motinos- kūrėjos ateitis.

Aukštai

Kažkur girdžiu laukinių žąsų klyksmą...
Pakėlus galvą danguje matau ,
Kaip jų pulkai vorelėmis
Į trikampius išsirikiavusios jau mus palieka-
Didžiulį laiko virsmą pajutau.
Gerai,jei ilgą ir speiguotą žiemą
Prie šeimos židinio, dar neapleisto ,
Kūrenti ugnį atminties galiu
Ir vakaro šešėliuose ilgai jų lauksiu ,
O širdyje toks praradimas pasilieka ,
Kad skristum paskui jas ,kiek galima, toliau...
O!Jeigu tiktai žinotum,kad tenai aukštai
Jautiesi laisvas,kelio nepastoja
Audrų sukiojami grėsmės pilni žaibai.
Neramūs paukščiai-skristi bijo ,
Kad nepražūtų jų jauni vaikai ...
O medžių šakose vėjapūtiniai įsikūrę
Į žemę ,rodos,žiūri išdidžiai.
2008

Vėlinių atmintis

Išgijo širdyje randai-
Prabėgo skaudžios dienos
Užmaršumo metai...
Ne pirmą kartą galvą nulenkiu
Prie amžinybėn ne laiku išėjusių ,
Vėlinių naktį dar žvakutėmis
Vis šviečiančių kapų.
Jų tyloje jau niekas nebešaukia ,
O atmintis klajoja praeity.
Šį vakarą žinau-
Čia daugelis trumpam priklaupia
Ir tarsi gėlės lieka vienišos
Prie šalto marmuro ryškių vardų .
2008

Dideli ir maži

Mažylių paslaptis- kada iš tokio mažo ,
Nerūpestingai vasarą išleidusio kelis lapus ,
Per žiemą po sniegu slėpynės laukia,
Kad bėgdamas per mišką briedis arba stirna
Jo nenugnybtų dideliu pirštu-nagu.

Užaugęs visą dangų dengia...
Tik rudenį ,kai numeta lapus ,
Galingos šakos pasirengia
Prieš žiemos vėją atsispirti-
Kamienas šalčiui atsparus

O iš aukštai gal nebemato ,
Tarp lapų patalo
Koksai gyvenimas gražus.
Ant seno kelmo ne kiekvienas
Suranda vietą ir draugus.