Iliustruotas pieštuku laikas

Istorija – tai laikas,

Kai dar nebuvau gimusi,

O visa kita – dabartis,

Laiškai ir atvirukai,

Piešinys pieštukais,

Spalvas pritaiko bėgantis pavasaris…

Sudreba ranka – tušo lašas nukrenta,

Išsišakoja ir ištikšta,

Kaip juoda naktis,

Viduryje išlieka tikslus skrituliukas,

Panašus į ašarą,

Kuri laike nukris…

Vaikiškos iliustracijos

Mena pievoj brydę,

Prabėga ir saulės zuikučiai,

Sunkėja pėdos,

Nesuspėju su vaikais,

Daug parašyta tose knygose

Ir tarp eilučių,

Ryškių spalvų į širdį

Eidama pririnkau,

Bet pavėjui paleisti vis bijau, –

Ištikš ir nesurinksiu,

Ką po kiek metų

Parodysiu vaikams…

Plėšiami lapeliai

Dienoraštis – tai plėšiami lapeliai,

Kas valandą, o kartais – kas minutę,

Laša kaip sula,

Kol neišsprogsta beržas,

Klevas nepražysta,

Purienos virsta net saulutėmis

Palei upeliukus, upes…

Ant kiekvieno lapo – jausmas,

Džiugesys, rauda,

Nežiūrint, kokią dieną,

Kokią valandą rašyčiau, –

Bus nebaigta daina…

Dienoraštis – ne konkurencija,

Rašau iš atminties,

Nepavogiau minties,

Kiekvienas žodis laša

Nuo širdies.

Popieriaus lapas

Į baltą lapą sutelpa tik mintys,

O kur gyvenimas, kai nerašau...

Valgau, muzikos klausausi,

Senus draugus pakalbinu,

Į mėlyną dangų

Vis plunksną padažau

Ir ten žvaigždes lankau…

Po baltu popieriaus lapu –

Mano tyli pastogė,

Ką noriu, tą darau,

Čia niekas nedraudžia svajoti

Ir parašyti daug daugiau,

Negu mąstau…

Ant balto popieriaus galiu miegoti,

Ryte sapnus skaitau,

Ir niekas į akis nėra dergliojęs,

Kad šlamštą parašiau…

Kai būsi senas, toks, kaip aš, –

Baltas, kaip popierius, –

Galėsi niekinti kitus,

Bet nežinau, ar to norėsi,

Nes būsi suteptas kur kas labiau.

Viena plunksna

Nelieskim paukščio,

Nekelkim jo iš lizdo,

Kol ant sparnų

Neturi plunksnų…

Pražūsta ir troškimai,

Jaunystės svajos nesipildo,

Kai pakerpami sparnai,

Visas gyvenimas –

Be sugalvoto aukščio…

Dangau, leisk man sušilti

Prie saulės židinio,

Beliko viena plunksna.

Koks pavasarėlis...

Koks pavasarėlis!

Sužaliavo pievos,

Pakilo ir gėlės,

Kiekvienas lapelis

Laukia šilto vėjo…

Juoda žemė girdo

Rugio želmenėlį,

Šoka drugiai, žvirbliai,

Toks pavasarėlis…

Kilkime ir šoksim,

Mūsų laukia dienos,

Ežero bangelėse

Žvilga saulės strėlės,

Žėruoja ir mainosi

Laimei prisikėlę...

Koks pavasarėlis!

Palaimos akmenėliai

Palaiminti tėvai,

Nes mes – vaikai,

Nauja, kita karta,

Daugiau pamatę

Ir plačiau aprėpę,

Nei savo kaimas

Ar karklais aptvertas,

Mažas kiemas...

Neatsidžiaugia ir vaikaičiai,

Ką jiems tėvai įskiepijo:

Po akmenėlį išminties,

Krepšelis nešamas pilnėja,

O horizonto pakrašty

Jį išpila lyg smėlį…

Kokia laiminga jau esu, –

Surinkau pūdą akmenų,

Tiek pat suvalgiau duonos,

Pabėriau paukščiams

Vis po gabalėlį,

Žvirbliai padėkojo,

Gulbės lesė iš delnų,

Čiurkšle vanduo iš jų tekėjo…

Palaima, kad čia gyvenu,

Palaiminti tėvai už viską,

Ką į mane įdėjo.

Atleisk man

Atleisti – dieviškoji priedermė,

Ir baltas beržas mums atleidžia,

Kai šaką nulaužiame,

Užgydo žaizdą ir sula užglaisto, –

Nemirtina ši nuodėmė,

Kai skausmą šalia matome,

Drauge vėl augame…

Sulos saldumas – sveikata,

Šakelė savo kraują varvina,

Teka po lašą, palengva,

Ko nesuspėjame sugerti,

Į žemę tyliai geriasi…

Ne nuodėmė – tik neišgirdome,

Kaip lašas keliasi

Ir atspindi dangų...

Pamačiau, neužmyniau,

Spėjau pasakyti:

– Atleisk man.