Grūdinta giesmė

Mes – ne šventieji,

Tik iš tokio paties molio,

Iš kurio ir puodus žiedžia,

Kala geležį žaizdre,

Užgrūdinti, kaip kietas plienas,

Senovine giesme...

Prie kryžių, koplytėlėse,

Vainikai ar puokštė gėlių,

Pamerkta prie kelio,

Praeinantiems,

Šventiems ir atgailaujantiems,

Kaip aš ir tu – visiems...

Pašventintas ir upelis,

Sielos versmė,

Iš čia ir semiame,

Vandeny grūdiname geležį,

Krikštijame naujagimį,

Kad būt šventa

Viso gyvenimo srovė.

Mano dienos – gėlių žydėjimas

Kada bijūnai,

Kvapnūs ir įvairiaspalviai,

Vasarą nužydi,

Pakeičia juos darželiuose

Rožės, lelijos –

Tokia laiko tėkmė,

Visiems suprantama,

Tarsi savaime tekanti

Upės srovė...

Pasižiūri pro langą,

Kažkas šaukia

Išeiti į gatves,

Pabraidžioti palaukėmis,

Ramunės žiedą nusiskynus

Skabyti jos lapus,

Kaip jaunas dieneles...

Seniai erškėtrožės pražydo,

Dygūs spygliai jų po žiemos,

Neliesiu, neraškysiu

Savo ir taip trumpos dienos...

Miške lakštingala pragydo,

Galvą apsuks ir suvilios.

Iš kur tos dainos mano...

Tu niekada dar nematei,

Kaip verkia boružė,

Kai jos prognozės,

Burtai nesipildo,

Kai kyla, skrenda

Nuo iškelto piršto mano...

Tu niekad neklausei,

Kaip smuikas rauda,

Išdrožtas ir sukaltas

Iš lentelių seno klevo...

Tu gal negrojai dūdele iš karklo,

Kurios dar gyvas

Vienas galas,

O kitas parudavęs...

Tu nesusitepei gal savo lūpų

Į pienės stiebą,

O jis juk ėmė

Ir šiandien uždainavo...

Mėnulio šviesoje

Paukštis pasirenka šakas

Ir susuka lizdelį,

Dangus pasirenka lankas

Ar mišką žalią

Ir papuošia vaivorykšte

Debesėlis pilkas

Prabėgdamas pro šalį...

Viename krašte – tu,

Kitame – aš

Susukame ją į rankšluostį,

Patiesiame ant stalo,

Kad už jo sėdėtų

Tėčiai, mamos,

Seneliai ir vaikaičiai

Savose trobelėse...

Atsisuka mėnulis,

Palinguoja žilą galvą...

Oi, kaip jauku,

Dieve, žeme mano.

Žalia atžala

Yra mano kieme

Ne vienas kelmas,

Nors neseni namai,

Pasikeitė kartų karta,

Atėjo laikas ir medis paseno,

Atrodo, kiek čia gyvenai

Šiame mieste...

Kažkas tik vakarais

Į langą bilsnoja,

Gal paukštis, nesusukęs lizdo

Eglės šakose...

Aukštai, berželyje, šarkos

Ant kelių žabarų

Vaikus patupdžiusios vaitoja,

Kai medis kelia

Nuo kelmo žalią atžalą,

Kad jos vaikai

Jau šito medžio

Nesuras...

Gėlėmis šiąnakt sninga...

Noriu kalbėti tau

Apie gyvenimą prasmingą

Visomis kalbomis,

Kad yra paukščių,

Linksmų ir nelaimingų,

Kai nusilaužia sparną,

Kojelės sustingsta,

Širdis – maža,

Giesmė – galinga,

Skardena krūmuose nematomi

Ir dabar nežinia,

Ko gi jiems stinga...

Nešu jiems trupinių

Nuo savo stalo

Delnuose surinkusi,

Barstau, kaip ir žodžius,

Apie gyvenimą prasmingą,

Bet koks jis,

Dar nesupratau

Ir žodis stringa...

Gėlėmis dalinuosi

Nesu garsi

Ir nelabai turtinga,

Esu lankų gėlė,

Saulės – gana,

Lietaus nestinga,

Maldauju, kad neaugtų

Varpučiai šalia...

Jie užkali ir dilgėles,

Po varnalėša palenda slapčia,

Išrausia žemę nederlingą,

Nors jų šaknis –

Balta...