Gėlių takai

Keliai lygiuojasi į žmones,

Prie kiekvienos sodybos

Trumpam sustoja,

Prie slenksčio – kilimas gėlių,

Po juo duobė žarijų,

Kad neperžengtų ja blogis,

Sudegtų keršto ugnys,

Išsisklaidytų dūmai, kuo toliau...

Užkaista padai per ilgą kelionę,

O nusidėvėtos klumpės

Prieangyje pastatomos,

Kad džiūtų rasose išbrinkusios,

Nuo padų nubyrėtų

Iš svetimos žemės purvas,

Tyro vandens dubuo

Atokaitoje šyla, net garuoja,

Pamerkia drabužius

Ir nusiprausia veidą,

Rankas ir kojas numazgoja,

Prie savo stalo sėdasi

Tik sąžine švaria, savi...

Takeliuose – svečiai;

Prašyti, negirdėti,

Lyg atpūsti vėjo,

Barbena durų rankeną dažnai...

Įleisiu, kas ateina

Tik su gėlėmis.

Gulbių šeima

Po baltu sparnu

Tėvo ranka tvirtesnė, –

Pakelia į aukštį,

Jo glėbyje ramu,

Jautiesi tarsi paukštis,

Kuris išskleis sparnus,

Pakils net virš kalnų,

Ir danguje, ir žemėje

Bus šilta ir saugu.

Mama apgobia skraiste,

Nuleidžia ant bangų,

Plauki su debesėliu baltu,

Kaip gulbei po sparnų...

Gyvenimas – du poliai,

Dvi žemės versmės, –

Viena – giliai,

Kita aukštai klajoja, –

Svajonei – du keliai...

Žemės orkestras

Jau nuo pavasario

Kaupiu jėgas,

Nuo pirmojo žibutės žiedo

Iki pat rudens

Randu gyvybę besiskleidžiančią,

Vis glostau sprogstančias šakas,

Klausausi ir kur paukščiai gieda...

Kiekvieną garsą paverčiu žodžiu,

Pagaunu ir dedu į savo sielą,

Stebiuosi, kad visi maži

Panašiai šaukia mamą, tėvą.

Cypsi miške ir tvenkiny

Nauja gyvybė,

O pievoje ir vakare

Žiogelio smuikas nenutyla.

Kartojasi gyvenimo simfonija

Kiekvieną dieną,

Kas ją išmoksta, jau atmintinai

Net užsimerkęs gieda,

Nes diriguoja saulė

Vienintelį žemės orkestrą...

Šienapjūtės aidai

Prisimenu, tėvelis dalgį plaka,

Kažkas atitaria miške...

Gal eglių vaikai skambina

Savo dainas?

Ant pradalgės – krepšelis,

Išrūgusi sula,

Viršuje plaukia kaip valtelė

Juodos duonos pluta...

Giliau – dvi riekės,

O tarp jų – plona,

Rausvo skilandžio,

Tausojo šienapjūtei ją visa šeima,

Rauginto pieno keli šaukštai,

Kada apkarsta burnoje...

Pakyla vėjo gūsis

Nuo pakelės medžių;

Topoliai – prieš saulę,

Beržai siūbuoja –

Tai kanklių ansamblis,

Iš ten ir atpučia čiobrelių kvapą,

Toks pat ir klėtyje,

Išlikęs dar nuo pernai,

Taip kvepia ir ant stalo

Užplikyta mamos arbata...

Rytais tėvelis dalgę plaka, –

Šienautojų – garsi daina,

Kai ant peties – plieninis dalgis

Ir gili brydė pievoje...

Prabėgo metai, ne viena diena,

O aidas atsiliepia

Iki šiol man ausyse:

– Tin tin, – ir pievoje,

Ir žaliame miške...

Vadindavo ją mergele  – dalge.

Viena diena

Trumpas vasaros žydėjimas

Gimtinė – ta vieta,

Iš kur galėtume išvykti,

Jei saugotų namų dvasia

Ir langus, ir duris,

Kad lauktų visada

Namo pargrįžtančio

Numintas slenkstis,

Vaiko paslaptis...

Sugrįžta vieversio giesmė

Pavasarį ankstyvą,

Rudenį išskrenda

Gervių klykiančių pulkai;

Smaigalyje – patyręs,

Nes žino, kur namai...

Gulbių pora nesiskiria,

Labai gerai prisimena,

Kur augo jos vaikai,

Kasmet čia suka lizdą,

Visi ir jas pažįsta,

Netgi balti gandrai.

Oi, ne kasmet užtenka maisto,

Kaip duonos kasdieninės,

Nes keičiasi laikai,

Kelionė – tai svaja,

Kad bus geriau ir šilta,

Sugrįžta mažesni pulkai.

Tik namuose jauku,

Čia gėlės žydi vasarą,

O žiemą – šerkšnas plaukuose,

Nubalintas ilgo laukimo...

Ar matai?