Idealai

Ačiū Gintarei už foto ir draugystę

Kada išmoksime visi

Kalbėtis atvirai,

Sakyti tiesą, ką jauti,

Kai skauda ir vėl gera,

Tada dangus atsidarys,

Pasveikins ryto saulė...

Jos būna tiek mažai,

Kai atsimerkęs nematai,

Koks tas nepaprastas pasaulis,

Kokie išlikę židiniai

Nuo amžinųjų aukurų,

Kai juos dar saugojo

Skaisčios mergelės...

Užkurs kiti ant jų

Ir savo laužą.

Tikiu gyvenimo versme,

Tikiu net pelenais,

Tikiu ir tuo pasauliu,

Kurį sukūrė ir gyvens visi

Ne tik per Jonines,

Kai šviečia jonvabaliai

Ir mėnulio pilnatis,

Paparčio žiedas keliasi...

Ir man, ir tau

Kada susisukau

Iš karklo sau dūdelę,

Labai maža buvau,

Dar skamba nuo tada dainelė

Ir sau, ir tau...

Girdžiu ir volungę,

Girdžiu ir širdį savo,

Girdžiu kiekvieną garsą

Prie gyvenimo upelio,

Ką kalba svyrantis žilvitis,

Ir man, ir tau...

Prisimenu ievų baltas puokštes,

Beržo sulos ištryškusį lašelį

Ir girdau sielą

Sau ir tau...

Taip skamba visos sutartinės -

Brangiausia, ką mes turime,

Prie bendro stalo,-

Kaip duoną kasdieninę

Ir man, ir tau...

Skambėk, gyvenimo varpeli,

Ir girdyk pievą,

Mišką žalią,

Net baltą sniegą,

Kai galva nubąla

Ir man, ir tau...

Pasikartojantis aidas

Tiktai kalnai,

Jų gyvas grožis

Tokius garsus prišaukia:

Čia saulės vakare

Ištryškusi ugnis,

Kai piemenėliai po galva

Pasideda milinę

Ir savo dūdele

Palydi per uolas

Galingą balsą,

Kurio nevaržo

Jau jokia mintis,

Kad gali vėl banda

Pasklisti už ganyklų,

Užklupti neganda ir netektis...

Praeis trumpa naktis

Ir kils aušra

Vėl iš pačių viršukalnių

Ir nusileis į slėnį,

Kur ganosi pakirdusi

Švelnia vilna avis,

Vėl dūdele užgroja piemenys...

Girdi?

Prikelta atmintis

Savo minčių valdovė

Aš – savo laivo kapitonas,

Plaukiu, kur neša vėjas,-

Nėra dabar nei burių -

Tik du irklai,

O rankose -

Po vieną vėliavėlę,

Signalizuoju,

Kai lipu į krantą,

Kad pasitiktumėte ir mane...

Esu savo minčių valdovė

Ir niekas neprakalbina,

Kada keičiu erdves;

Iš vieno kranto atnešu senovę,

Į kitą krantą ateitį nešu

Nekeisdama savęs -

Tokia ir žemės prigimtis,-

Kada tyliu,

Nekalbinkit manęs...

Tau padainuosiu tylią dainą,

Kaip skęsta saulė

Vakaro rausvam delne,

O ant lieptelio lieka kapitonas...

Tiktai prieš audrą

Susuku bures.

Savo giminės minčių takais

Ačiū Gintarei J. už foto

Kur tik nebūta

Lietuvos atstovų -

Keliavo į visus kraštus,-

Kas poilsiavo,

Kas aukas ten rinko,

Kas bėgo nuo karo liepsnų,

Visokie buvo juk laikai...

Amerika jiems buvo

Kaip aukso kasyklos,

Kur visada surasi lietuvius,

Ten laikinai bent prisiglaudęs

Ir nusivežęs lašinių

Galėsi jau su batais -

Ne su vyžomis ir autais

Parvykti į namus...

Šveicarija ir Skandinavija

Visus viliojo,

Italija – istoriniai kraštai,

Iš kurios menų mokėsi,

O raštas ir per Lenkiją keliavo,

Tik pykstasi kaimynai,-

Kaip visi,– dažnai...

Yra keliautojų,

Kuriems nėra ir sienų,

Juos keri dykumos, kalnai,

Per visą žemę

Tęsiasi tokių žmonių kelionės,

Jie randa savo knygą,

Į kurią parašo apie savo kelią,

Pavykusias ir nepavykusias klajones,

Dažnai ten lieka ir kapai.

Jauni keičia senus,

Taip buvo, bus jau amžinai...

Gal mes – pirmieji vikingai?

Kupolė

Viktoro foto

Dalgis pragydo

Ant tėvo penties,

Paplaks, ištiesins,

Kur buvo kirsta...

Dalgis suguldė

Žolę raselėje -

Dar tokią kvapnią,

Dar tokią žalią

Į pradalgėlį

Jauno bernelio...

Prie jo pragydo

Iš griežlė vėlei:

Kam lizdą lietė

Tavo dalgelis,

Kad šieno glėby

Verkia kamanė...

Po šienapjūtės -

Į kviečių lauką,

Ten vienos varpos

Žvirbliui pakanka...

Kol bus nebaigti

Visi darbeliai,-

Nesuriš pėdo,

Nelinks rugelis,

Paparčio žiedas

Neteks mergelei...