Praėję metai vėl naujai atgimsta,
Kai senus albumus vartai
Ir nustembi dažnai,
Kai tave prisimena geri draugai…
Tada grįžti į tėviškės padangę,
Kur plaukia debesys laisvai,
Girdi šniokštimą ir Šventosios,
Kaip skambina pakrantėje varpai…
Nuo kalno žiūri ir A. Vienuolis,
Kitoje pusėje jis lazda pasirėmęs
Žvalgosi ir iš akmens santūriai, amžinai...
Tokia ir mūsų atmintis –
Sraunia čiurkšle per akmenis sruvens,
Kol pasibaigs vargai.
Aš ir tu
Nesame rudens pageltę lapai,
Negalim būti nupūsti
Ant pliko tako
Sušlapę ir menki…
Negalime išeiti „sudie’’ nepasakę, –
Yra nematoma ranka,
Kuri palies ir kaktą,
Prie vartų sustabdys,
Būsim palaiminti tą paskutinę
Šviesos valandą,
Kur pasibaigia žemiška viltis…
Rudens tyli naktis
Nėra beviltiška, –
Joje – žvaigždelės,
Mėnuo – švyturys,
Yra ir žmonės artimi,
Kurių ir mintys
Sapnuose vis susitiks…
Po Vėlinių išaušta rytas,
Tokia diena šviesi!
Vėlinės, Visų Šventų diena
Nėra tik ašarų pakalnė,
O pagarba mirčiai,
Kurios nė vienas neišvengia.
Ateis diena,
Kaip gimime, taip ir išeisime,
Paguoda likusiems,
Kurie visus prisimena,
Žvakelę uždega prie karsto…
Kuo ilgiau gyveni,
Tuo daugiau ir laidoji,
Išsiskiri kas dieną,
Su ta ir mintimi vis susitaikai...
Mirtis – tik vizija,
Su dalgiu šienaujanti,
Jinai – sava, –
Ne amžinai gyvensime.
Poezijos kalba – metafora,
Leidžia pabūti paukščiu
Ir medžiu, pūzru,
Skruzdėle ir šiaudu,
Ant kurio užsiropštus
Ir per potvynį –
Visai saugu…
Kasdien kitaip mutuoju
Net kelis kartus,
Vaikščioju po dangų
Kitokiu vis pavidalu,
Gėriuosi saulės spinduliu karštu…
Buvo žmogus Ikaras,
Bet sudegė nuo jų,
O žemėje
Užtenka likti žmogumi
Su poetine tik nuotaika –
Džiaugsmu, skausmu.
Stebėjau nuo mažens,
Kaip dirba voras,
Mezgantis tinklus,
Trobos kampe tupėdamas,
Vaikelius sterblėje nešiodamas
Užauga…
Kokia kantrybė –
Ilgai laukia,
Kada vabzdys atskris,
Kvailelė musė įsipainios,
Ilgai ir alkanas pabus
Vaikelius saugodamas…
Neatskirdavau lyties,
Kol vaikai augdavo, –
Toks visas spiečius
Iš kampų išlįsdavo
Ir megzdavo, ir ausdavo…
Iki šiolei nežinau iš atminties,
Ar motina žiūrėdavo,
Kaip jos mažieji valgė,
Ar jos sterblė ataugdavo.
Nestok prieš vėją,
Laisvės netrukdyk,
Netvenk upelio,
Tegu srovelė teka
Laisvai, plačiai,
Po medžių šaknimis,
Per akmenis ir smėlį…
Nekelk ir klausimų,
Kurių neatsakai šiandieną,
Bus ateitis kitiems,
Kurie vis tiek per laiką
Susivėlins…
Ateis naktis,
Uždengs akis,
O aš dar upeliu tekėsiu,
Tik netrukdyk jausmais tikėti,
Į ateitį žiūrėti.
Visi šventieji vaikščiojo žeme
Pradėdami gyvenimą nuo nulio,
Jų pėdos liko mumyse,
Kada į dangų žiūrime.
Visi keliautojai seka ir seks jų pėdomis, –
Neįmintų tik neįžiūrime,
Visi mes – mirtingieji,
Brangiausią žemę mylime.
Paėjęs šimtą myliu atsigręžk
Ir pažiūrėk, kiek dar turi, kas myli,
Visi mes – žmonės,
Turime ir artimų,
O vienišas – tik vėjas,
Rudeniui atėjus liūdnas…
Saugokim šventųjų pėdas neįžiūrimas.
