Nauja alėja prie namų,
Medžiai užaugo ir paseno,
Kiti nulūžo – neišlaikė lapų,
Nubarstė žiedus, –
Jiems pakako…
Liejo asfaltą,
Klojo plyteles,
Kažko gal neužteko
Ir nuvingiavo pro medžius
Smėlėtas pilkas takas…
Dar akmenėlis byra po padu,
Kojoms žvirgždas atsako,
Kiek skirta tau pėdų,
Tiek eisi šiuo taku,
Nueisi į gatves
Ir pasiklysi minioje,
O medžiai palinksės kepurėmis,
Kol žalias lapas.
Esu taurė,
Į kurią stengiuosi
Pilti, pilti pilti,
Sklidinai pripiltą
Gyvenimo skaidrių lašų
Ir tau nešu,
Einu atsargiai,
Lyg per ašmenis
Ar ploną smilgą, –
Išsaugoti lašus turiu.
Svyruoja prieš akis
Berželiai, drebulėlės,
O aš svyruoti negaliu, –
Nors vienas lašas išsiliejęs
Negrįžtų atgalios,
Negirdytų abiejų.
Keliu taurę priėjus,
Su ja keliuosi ir pati, –
Čia – mano gintarai,
Geltonos smiltys,
Rasos iš akių...
Ar tu įvertinsi,
Koks buvo kelias,
Ar tik nugersi ir pamirši
Po kelių dienų?
Senoliai reikalingi,
Kolei mato,
Pasiima vaikaičius iš darželio,
Pakalbina – pamyli
Ir ledams sukrapšto,
Gyvena atskirai, –
Nekliūva seni skudurai...
Kol kojos neša per kiemelį,
Lazda nebeldžia į vaikų trobelę,
Neprašo duonos žiauberės,
Dar pensiją mokės…
Nepajunti – po metų,
Nuleidę galvas paskui urną seka,
Nes retai kas sunkų
Medžio karstą neša,
Pamiršę ir maldos žodžius,
Užberia smėliu tik naujus kapus,
Pigiausią gėlę vazoj panardina,
Danguje bus gerai, –
Visi tai žino
Ir nieko dar po metų
Sąžinė nebekankina.
Patinka žodis – be klaidų,
Netgi ir tas,
Kuriame daugel rašmenų, –
Pakrypęs, suraitytas,
Kai šis ir iš kitos planetos,
Paskęsta dulkių debesy
Ir net klaidų jame neberandi…
Iš žodžio lyg fontanas trykšta
Gėla ir skundas
Dėl neatrastos laiku
Ir meilės, ir draugystės,
Kada senatvė atgalios pažiūri,
Pėdos ataušusios ir deimantu
Prieš saulę žėri...
Patinka dabar viskas,
Kaip gali nepatikti,
Nuskridęs drugeliu į laužą naktį,
Tamsią – niūrią,
Apsuka ratą ir išnyksta
Ir niekas nesupyksta...
Oi, žodis prakalbėtų,
Jeigu visi ausis turėtų,
Net ir klaida prie jo labai derėtų.
Džiaugsmo pilnos sesių skrynios, –
Laukia iškeliauti,
Kur bernelis uždainuoja
Ar kuris pašaukia…
Laimės akys – begalinės,
Saulė danguj plaukia,
Debesėlyje – dvi skrynios:
Vienoj – žiedas gintarinis,
Kitoj – gryno aukso,
Kuris niekad nerūdija,
Visos sesės laukia…
Nuplaukė dangumi skrynios,
Nuplaukė ir džiaugsmas,
Nėra aukso visai gryno,
Nėra laimės begalinės
Prie našlystės aukuro.
Ona Baliukienė
Gyvenime – kaip sporte,
Visi nori laimėti,
O nieks nepasiruošęs
Ir už visus kentėti.
Praleidai savo šansą,
Reiks ant grindų klūpėti,
Praeis kiti pro šalį,
Už nuolankumo dalį
Nedovanos medalio,
Kovoti – atstovėti.
Gamtoje ginčą sprendžia
Stipresniojo pozicija,
O kas nuleidžia galvą,
Tą nukerpa lyg šiaudą,
Į kupetą sukrauna
Ar išnešioja vėtros.
Pažink mane,
Kaip muzikantas
Penklinę pažįsta,
Visas natas išgirsiu,
Grok ir skambink
Smuiku ar vargonais,
Atsiminsiu…
Muzika – iš sielos,
Kaip upelis aidi,
Pravėrus lūpas
Kviečia atsigerti,
Choras ar solo
Turi vieną garsą –
Meilę…
Pažink mane,
Kaip aidą.
Ona Baliukienė
