Sunku atskirti paprasta akimi,
Kas sujungia žmones:
Vardai ar pavardės,
Prigimties kodas,
O gal tik pomėgiai bendri...
Drauge įmintos pėdos,
Vaikystės medis,
Upė ir krantai,
Bažnyčios bokštai,
Matomi iš toli ir girdimi,
Kai suskamba varpai…
Į delnus ir ant veido
Raukšlės išsidėsčiusios,
Paveikslas pildomas ir vidumi,
Kai žiūrime į dangų,
Jis visiems vienodas,
Jausmai giliai – po debesimi…
Nušvisk žvaigžde,
Aš būsiu tavimi.
Ona Baliukienė.
Iš ilgesio sukuriamos dainos
Ir meilės romanai,
Jie mus pačius pranoksta,
Kai siela ieško laimės…
Ilgimės pavasario, –
Balta spalva apkarsta,
Ilgimės vėsos,
Vasarą – per karšta…
Ilgimės ir laisvės,
Jūros, be krantų,
Saulėtekio, be krašto,
Taip atsigultum išsitiesęs,
Rankos – prie saulės,
Kojomis – prie žemės vartų…
Supranti – negalima,
Ir nueini nuleidęs galvą.
Ona Baliukienė
Nužydėjo liepos –
Net nepamačiau,
Kaip kvepėjo oras –
Nieko nejutau…
Lijo, sako, lijo –
Net nesušlapau,
Gal gėla širdyje
Buvo daug arčiau…
Taip nukris ir lapai –
Rudenį audra,
Slenka liūdnai dienos –
Neramu nakčia…
Jaunas – jau senatvė,
Paremta lazda,
Kai niekas nemato,
Vaikas, ir gana…
Lėtai – į kalnelį,
Pakalnėn – risčia,
Laikas nesustoja,
Garbana – žila…
Kai akis pakėliau,
Viršūnė – žalia,
Širdis suspurdėjo:
Ne ne ne , dar ne...
Didžiausia laimė – gyvenime
Džiaugsmą patirti,
Ir kitam įkvėpti,
Drauge eiti, kilti…
Dalintis viena laimės minute,
Pratęsti gyvasties sekundę,
Apeiti kietus akmenis,
Neįsileisti jų į širdį…
Paklausti artimo,
Ar jis tave dar girdi,
Gražiausias siekis – meiles dainą
Vakarop išgirsti,
Didžiausias gėris – skolą atiduoti,
Nors prieš mirtį.
Ką mažas išmoksta,
Nepamiršta senas,
Ką jaunas pasėja,
Tą užaugęs pjauna.
Ko tėvai nemoko,
Į kaimynus žiūri,
Kaip sodina bulves,
Ar kapus prižiūri.
Mažo smalsios akys,
Mato – skuta bulvę,
Plauna dar ne sykį,
Karštą blyną neša,
Užpila grietinės.
Nieko nepaslėpsi,
Betgi ir nereikia,
Taip maži vaikeliai
Ir bėdas įveikia.
Kiek reikia laiko,
Kad upė nutekėtų,
Pavirstų į du upelius,
Paskui ir į dvi ašaras,
Į šaltą lietų,
Rasos lašus?
Kiek reikia laiko,
Kad nebegirdėtum,
Kai sako tau
Meilius žodžius, –
Tokie juk nesimėto,
Nė karto negirdėjau
Prie kitų krantų…
Kiek reikia laiko,
Kad vėl upeliai susilietų
Ir nusileistų iš kalnų,
O keturios akys pamatytų
Vienu du?
Kiek reikia laiko,
Kad sielos neskaudėtų,
Ramiai pagautum
Krentančius lašus?
Vasara – prie jūros,
Prie mėlynųjų ežerų,
Kur bangos kyla,
Pašiauštos vėjo sūkurių…
Vasara – šokis,
Vandens lelijų ir meldynų,
O nendrėse jau cypsi
Pulkai didesnių ir visai mažų…
Būčiau nendrė – šokčiau,
Dabar tik skarele mojuoju
Laiveliams ir jūreiviui
Nuo smėlėtų krantų…
Vasara – mergaitė,
Su rūtų vainiku,
Prijuostę pasikaišiusi,
Tulpe išsiuvinėta pakrašty, –
Liauna – kaip nendrė,
Balta lelija – gulbė,
Su pulkeliu vaikelių vidury…
Prisiglaudžiau prie meldo
Ir iš gelmės girdžiu,
Kaip šaukia neprišaukia
Tylaus garso
Iš jau paskendusių laivų.
