Į dangų kreipiamės malda,
Iš žemės duoną valgome
Ir augam visų akyse,
Kas dieną keliamės iš naujo.
Į dangų leidžiame paukščius,
Kad kviestų laimės angelus,
Turim nežemiškus sparnus,
Nors nuo dangaus priklausome.
Žemė kuria nuostabius sapnus,
Vaikystę gaudome suaugę,
Pakėlę į dangų akis,
Įsiūbuojame medžius,
Kaip stygos drauge gaudžiame.
Gulbine, tu šiandien – vienas,
O koks skaidrus jau ežero vanduo,
Kaip veidrodyje atsispindi
Ir blankus šešėlis,
Kad buvote čia – dviese
Ir su vaikais kartu…
Baltas gulbinėli,
Ežero banga – tavo sesuo,
Ant jos pasisupa lelijos
Ir saulei leidžiantis užmiega,
Kad ryte vėl pažadintų
Dainos ritmu…
Kažkur juk plaukioja
Baltoji gulbė,
Šildo gūžtoje kiaušinius,
Išves pulką vaikelių,
Kad ir niekas nežiūrės
Ir mūsų čia nebus.
Seniai buvau kine,
Ar man padėsi?
Kodėl gi ne,
Kur bilietai, eime?
Senokai nelankiau teatro,
Ar man padėsi?
Kodėl gi ne,
Ložėse vietų yra,
Eime?
Seniai nešokau,
Ar padėsi?
Tikrai?
O aš mačiau drugelį
Ant žiedų,
Man gera būti smuikeliu,
Eime…
Seniai bedainavau,
Ar man padėsi?
Tikrai?
Kodėl gi ne,
Tu būk lakštingala,
O aš – varnėnas,
Dainuodami girdėsime,
Kaip girgžda svirtys
Prie šulinių senų,
Sode…
Kodėl sodiname medžius
Netoli namo ir langų,
Kad oštų, būt gražu,
Kai sprogsta lapai,
Rudenį pagelsta?
Kodėl prie pastatom suoliukus
Ir atsisėdę klausome,
Kaip suokia paukštis,
Bitė nuo žiedų
Gelsvą nektarą renka,
Balandį peni vaikas?
Kodėl senatvėje gražu,
Ką ir jauni pamatėme,
Kaip šviečia žvaigždės rasoje,
Jonvabalis šviečia tamsoje,
Pienės nakčiai užsimerkia,
Dažnai ir apsiverkiame?
Kodėl jautru stebėti
Po savo langais,
Kaip skamba beržo auskarai,
Sula dar žalias lapas kvepia,
Apkabini ir baltą liemenį,
Prisimeni gegužines,
Beržais aptvertas,
Jaunųjų tostą :„ Mylėsiu amžinai’’,
Balsus kaimynų,
Užtvėrusių kelius berželių šakomis
Tolėliau gimtųjų vartų?
Kodėl, tarsi netyčia,
Prie berželio vyšnia prisiglaudžia
Ir kalba, kalba?..
Ona Baliukienė
Poetas gyvas ir po metų,
Žodžius nupučia vėtros,
Kas jaučiama,
Bet neregėta…
Muzikantas groja
Ir be scenos,
Vienas atlieka solo,
O dviese – duetas…
Linguoja žmonės,
Ritmo pakerėti,
Po daugel metų
Greitakalbe ir iš lėto.
Kai pasibaigia muzika,
Susigūžia poetas.
Saulė vidurdienį – kaitri,
Šešėlio nepalieka,
Peršviečiamas pats esi,
Lyg po nakties
Nespėjęs pasislėpti sliekas.
Nutvilko karštis, –
Alsuoti negali,
Vidurvasarį žydi mėtos,
Kvapai svaigina lietumi,
Kada vėsos norėtumei.
Nebūsiu nė gėle,
Nė čiulbančiu paukščiu,
Tik saulės spindulį paliesiu,
Tegu jis peršviečia
Ir atveria, kas viduje,
Ką ir paslėpt norėčiau.
