Sėdu ant suolelio,
O aplinkui – balos,
Pasirinkau eketę,
Uodega prišalo…
Kailiniai sudrėko,
Tapo baisiai sunkūs,
Kepurė – iš nieko,
Bet ir ta apsunko…
Užlipau ant krosnies,
Pasidarė šilta,
Bet vietą užėmęs
Pusbernis su kiaušais…
Belieka suolelis,
Užpustytas sniego,
Ten žvirblis nesėdi,
Katinas nemiega.
Pasaulis taip sutvertas,
Kad tarnas visada gudresnis
Ir už savo poną,
Ginklanešys – mažesnis
Ir už Donkichotą,
Bet neša ginklus,
Žarsto ir patarimus,
Kaip sustabdyt malūno
Besisukančius sparnus, –
Nė vienas iš mūsų
Randa patarimą,
Kaip Dulsinėjai skirti palikimą…
Gudresnis buvo už visus pirklius,
Bet burmistru tebuvo
Vos kelis metus.
Ateik, papurtyk šaką eglės, –
Ji neatlaiko sniego,
Menkiausias krabždesys – sunkus,
Kai stovi vienišas…
Atskrisk, paukšteli, paskubėk, –
Eglutei liūdna vienai,
Suglausk nors jos spyglius
Ar atsitūpk ant vieno jų…
Kelios eglės kieme,
Miške gi jos – ne vienos
Ir paukščių čia daugiau,
Nutupia ne po vieną…
Papūsk ir vėjau,
Nuo tavo gūsio virpa
Ne tiktai šakos – visas stiebas,
Krenta sniego gniužulai
Prie basų kojų
Pavasario purienomis…
Koks džiaugsmas plūsta
Iš eglės krūtinės,
Neliko ir vienatvės jausmo, –
Atskrido vyturėlis.
Gėriuosi balta ramune, –
Geltonosios – retesnės,
Tik ant smėlio žydi,
Pakelėse lyg elgetas randu,
Iš jų dar niekada
Vainiko nenupyniau,
Balta spalva – arčiau širdies,
Gilių jausmų…
Baltas įsivaizduoju
Sniego gniūžtėse,
Ant apsnigtų ortenzijos žiedų,
Kai žiemai užmiega,
Tarsi ir apmiršta,
Randu vis ramunes
Ant kitų gėlių kepurių apsnigtų
Ar padengtų šerkšnu…
Po baltu patalu
Visi ramiai užmiega
Ir ilgam tampa baltos ramunės
Gležnu žiedeliu.
Tu patikėk manimi, –
Žiūriu į veidrodį
Pro šilko skarą,
Nebesimato raukšlių,
Išsišovusių skruostikaulių,
Paakiuose – tamsių dėmių,
Prisiminiau metus,
Kada buvau jauna
Ir panašesnė į tave,
Priverčiau žavėtis
Ne vieną ir ne du…
Buvo juodi ir antakiai,
Nereikėjo jų dažyti,
Juodos ir garbanos
Ligi skliaustų pečių,
Akyse – žalios pievos,
Burtų užkerėtos,
Ir laumės juosta –
Per klubus…
Jaunystė – magija,
Ja reikia ne tiktai žavėtis,
Bet saugoti ir nuo piktų
Akių...
Užsigaubiau šydu.
Daiktai – buvusi prekė,
Gavę patentus ir pinigų,
Atitarnauja ir pastatomi
Prie durų svetimų…
Neįmeta čia prekių
Ir jokių pinigų,
Aplenkia netgi katės,
Po jais nėra pelių…
Daiktus peržiūri praeinantys, –
Nieko nevertas,
Nėra jam paskatų,
Apsnigtas ir šaltas,
Rateliai net be padangų…
Gaila daiktų, –
Jie buvo vertinami,
Kai vežė bulves į namus
Ir šviežius kopūstus,
Sniego danga jau paslėpė,
Kas būdavo gražu.
Nereikalaukite iš manęs daugiau,
Ko negaliu, nemoku, –
Visą gyvenimą rašiau,
Kitus rašyti mokiau…
Nereikalauju iš kitų daugiau,
Visi kažką vis moka,
Dainuoja savo dainą,
Kurią gyvenimas išmokė…
Nereikalaukime ir iš balandžių,
Jie turi savo šokį,
Kaip rėžią sparną ir burkuoja,
Nuo prigimties tą moka…
Nereikalaukime ir iš draugų,
Jie turi savo lobius,
Saugo kitų jausmus,
Tikrai tą moka…
Padėkokime.
