Šilaičių menų ir poezijos festivalio dalyviams

Nakties garsai

Kaip gera paklausyti vakarais

Muzikos garsų,

Žiūrėti, kaip klavišai šoka,

Pajusti pirštų judesius,

Pavirst nata,

Betgi to nemoku…

Kaip gera pasėdėti iki išnaktų,

Rašyti laiškus mintyse,

Kalbėtis muzikos garsais,

Oi, to seniai išmokau…

Vienatvė gena į gatves,

Skardena ten ir paukščiai,

Naktį žvaigždės juokiasi,

Kaip gera man turėti du sparnus,

Pakilti į padangę,

Nes dviejų rankų neužtenka,

Kojos yra skirtos šokiui…

Rugpjūtis

Išauga daigas ten,

Kur pasodina

Daržą, gėlę

Ar smulkiais grūdais pasėja,

Kaip išpurena dirvą

Sumanus artojas,

Netingėjo ir akėdamas,

Kelis kartus per vasarą

Savo laukus apėjo,

Parėjęs persižegnoja

Prie šeimynos stalo sėsdamas,

Taip ir eini

Visiems gero linkėdamas...

Aruodai – darbo skrynios,

Kraičių iki viršaus pridėtos,

Kepalas duonos – židinys,

Motulės akys,

Tėvo delno rievės,

Kurį suraikius padalinama

Visiems po riekę,

Sauja grūdų – vaikams,

Kad vėl tą patį sėtų.

Dangaus įkvėptiems poetams

Dangus – toks vasariškai žydras,

Plaukia debesėliai,

Matau juos vaiko akimis,

Tikiu, kad jie sugrįš,

Nepasiklys pakelėje,

Saulė – mama

Už rankos prilaikys

Ir nenukris…

O jeigu kada krenta

Lietaus lašas,

Pagirdo rožę ir kitas gėles,

Jos žiūri atsigręžusios

Į dangaus mėlį,

Norėtų būti saulute…

Pašiaušia galvas

Nerimastingas vėjas,

O joms – tai kas, –

Visi turėjome svajonę,

Kad mus kažkas

Kažkur nuves,

Apaus krištolinėmis kurpaitėmis,

Apvilks vestuvinę suknelę,

Auksinį žiedą dar padovanos,

Pavadins karaliene,

O sūnui pirmagimiui ir karalystė atiteks...

Dangus – svajonė,

Poezija – tai aš.

Vasarėlė

Jurginai žydi…

Vasara kažkur nubėga,

O po to vėlei

Atsisuks šiaurys,

Gainios nukritusius lapus,

Paklos ant sniego

Ir užmigdys…

Tai – mūsų praeitis,

Kol šypsosi saulutė,

Pakelkime akis,

Nauja diena – dainos akordas,

Jis – su mumis,

Nesenstantis,

Kaip ateitis.

Dviejų medžių pavėsyje

Ir šiandien sėdim dviese,

Ieva nužydėjo,

Uogos juodos krenta,

Žilvičio kasos pailgėjusios

Per visą sieksnį

Nardo vandeny…

Aš nežinau, ką jis jaučia,

Kokia upės srovė,

Jis – vyras,

Aš – moteris,

Skirtingos mintys,

Žiūrim į vandenį

Ir nudelbiame žemyn akis,

Kur upių žiotys susisiekia, –

Ten – du krantai,

O ta pati srovė…

Žilviti, kalbink ievą,

Nors vieną žodį pasakyk,

Abiems ir atsivers širdis,

Sujungsim ir mintis…

Aš dabar tyliu,

Klausau tavo širdies

Ir tu sekundę patylėk.

Geismas

Geidžiu tavęs,

Ir dabar svajoju

Per naktis ir dienomis,

Tavo kvapu alsuoju,

Kada apsipili geltais žiedais,

Pavasarinis spindi rojus,

Vėjelis pūstelėja – byra ašarėlės,

Audra praūžia ir visa šakelė

Plaikstosi po kiemą...

Geidžiu tavęs,

Ir dabar sapnuoju,

Tavo lapus glostau,

Nupraustus lietaus myluoju,

Jau kaba kuokštais ir vaikai,

Prie vienas kito kibilduoja,

Nosis lipdau ir sau,

Savo vaikaičiams pasakoju,

Koks mūsų žemės rojus…

Sula – jau sugerta,

Geidžiu rytojaus,

Prisimenu jos skonį,

Apsiveju vis rankomis

Tavo švelnų liemenį,

Kleve mano,

Kaskart kartoju…

Renku rausvus lapus,

Ant jų rašau posmus, –

Meilė – ant kiekvieno,

Geismas – vienas,

Turėti tave vieną.