Likimo dalgis

Gražiausias laikas –

Tekant saulei, –

Raudoni spinduliai

Nutvieskia dangų,

Šiltėja žemė,

Debesėlių pakraščiai

Danguje maudosi…

Gražiausias laikas –

Vasara, atbėganti basa,

Iš žydinčio pavasario,

Kada pakyla paukščiai,

Palikdami tuščias gūžtas,

Ančiukai prausiasi…

Puikus tas laikas,

Kai nieko neskauda, –

Bėgi į rudenį,

Lietus nusmelkia

Dygiai, graudžiai…

Baltasis laikas –

Jau žiema,

Kaip greitai viskas pasimaino,

Balta žemės skara,

Nematomas likimo dalgis…

Puškino parke

Vilniaus universiteto botanikos sode

Ačiū už malonią ekskursiją

Kaip vakar...

Sugrįžta praeitis – jaunystė,

Vaikystėje minti takai,

Nurieda akmenėliai į pakalnę,

Tarsi sustingę neužpildyti jausmai…

Akmuo – nešaltas,

Apauga samana žalia,

Ant jo net medis auga,

Apglėbdamas savo galia…

Akmenį iškelia gimtoji žemė,

Kad atsigultume po juo,

Kai baigsis baltas takas

Nuo žemės lig dangaus…

Pabyra džiaugsmo ašaros

Kiekvieną kartą,

Kai į jaunystės takelius grįžtu,

Atrodo, tiktai vakar išsiskirta,

O mūsų mintys skrenda

Per Anykščių kalnus,

Šventąja brenda,

Kur skaitėme knygas drauge,

Svajojome,

Po dangų skaidėme su vėju,

Dabar naujai atrandame

Gimtuosius vandenis, –

Tai – šventa

Ir daugiau...

Oi, tarsi ant balto akmenėlio

Anykštos dugne žodžius šiuos užrašiau,

Atsidusau.

Raudonas žiedas

Švelniausia – motinos krūtis, –

Iš jos maži maitinasi,

Rankelės mažos apkabina

Ir geria pieną,

Kaip suaugę,

Saldų vyną…

Vyrai vilioja moteris

Pamiršdami mamas,

O jos – jau danguje,

Tarsi Marijos,

Dar šluosto jų žaizdas

Žvaigždėta skepeta,

O kraujas išsitrynęs…

Tauriausia – MOTERIS,

Kuri vaikus augina,

Suaugusias jų galvas

Glaudžia prie krūtinės…

Mačiau užgesusias akis,

Mačiau juos mirusius,

Prisimenu žaizdas,

Bet ne raudoną vyną.

Prašymas

Daug laimės neprašau –

Tik trupinėlio juodos žemės,

Žiupsnio smėlio

Ant aukšto kalnelio,

Kelių tik raidžių

Ant pilko akmenėlio,

Kas po juo atgula...

Daug sau neužsiprašau, –

Poete visą gyvenimą buvau,

Taip ir palaidokite,

Paliksiu žodį „myliu’’

Baltame žiede ramunės,

Matysiu dangų,

Saulę.

Jaunystės žiedai

Kalbu, kai vyturys pakyla,

Sparnai sušyla,

Rasos nubyra…

Rašau, kai plunksna

Prie balto lapo svyra,

Dažau į vandenį,

Molį ir juodžemį,

Ąžuolo žievę…

Kokia išeis spalva,

Dangus tik vienas žino,

Jis – mėlynas

Per visą dieną,

Tamsus – žvaigždėtas,

Kai paslepia saulutę,

Už horizonto ji nurieda…

Dangstau lapus,

Kai šalna kanda

Mano jaunystės žiedus,

Raudonus, mėlynus ir baltus

Ir purienas.