Duoties laipteliai

Mindaugas su informatikos mokytoja - robotikai.

Gyvenimo laipteliai –

Ypatingi laiko tarpsniai:

Tėviškės aplinka,

Tėvų globa,

Šeimos apsuptyje – visada gera,

Kaimynai ir draugai,

O prie trobos –

Troba…

Peržengi į kitą – kiek aukščiau,

Vėl gera – mokykla,

Draugai ir mokytoja,

Įvairiausios žinios,

Kurių toliau prireikia

Visada.

Ilgai kopi į savarankišką gyvenimą,

Kol surandi save…

Tada atsisuki ir padėkoji,

Už viską ir visiems,

Ką davė ir gavai tada.

Viskas – su mumis

Be Skaistyklos nepateksi

Ir į Rojų,

O tenai – užburta obelis,

Žaltys saugo

Skaistybę ir dorą,

Pragaras – šalia,

Jeigu kas paklys…

O klaidžių kelių – kiek nori,

Soduose – daugybė obelų,

Vieni rūgštūs, –

Pagal orą, –

Saldūs – ne visi…

Nežinau, kiek tiksliai yra žodžių,

Kurie mena skausmą,

Gėlą, netektis,

Džiaugsmui pavadinti –

Irgi ne visi tikri…

Nieko nėra nepataisoma,

Tam yra malda,

Kaip atspirtis,

Negaliu tik susitaikyti

Su mirtimi.

Laiko upelis

Priimu žiemą – ji tokia balta,

Lyg vasarą ramunės žiedas,

Galiu išburti sau ir laimę,

Myli ar nemyli…

Ant langų – šalčio tulpės,

Raštai rankšluostėlio,

Nušluostai karštą ašarą,

Ištirpsta skausmas atskubėjęs, –

Jau pavasaris,

Sučiulba vieversys padangėje

Iš naujo prisikėlęs…

Ant durų staktos – šerkšnas,

Langinėse baltuoja kopų smėlis,

Vėl – vasara,

Nueinu į pakrantę

Ledo veidrodžiais,

Gėriuosi žvaigždėmis naktų,

Kurios praskaidrina

Kiekvieno mūsų sielas.

Žiemos atodrėkis – rusvi dirvų kauburiai,

Primena net rudenį,

Jis greitai pas mane atėjo,

Tarsi vėju.

Trijų Karalių dovanos

Daug metų mačiau,

Kaip tėvelis

Lauko duryse

Tris raides žymėdavo,

Nesulaukdavom nė ryto

Bėgdavom vaikai žiūrėti,

Ką gi jie atneš,

O po eglute

Antaniniai obuoliai gulėjo,

Kvepiantys, geltoni

Nuo vienintelės žieminės

Skiepytos obels.

O neskiepytų, laukinių,

Po sniegu prikritusių,

Rasdavome ir ant sniego,

Jau pavasarį ankstyvą,

Polaidžiui nuslūgus,

Eglių spyglius iš jų traukėme,

Nesiraukydami ir graužėme, –

Šitas – tau,

O šitas – man,

Gardumynas neapsakytas

Būtų ir dabar...

Guli apelsinai

Tik ant stalo kito,

Neįdomūs kažkodėl nė man,

Nė tau,

Trijų raidžių tėtis neužrašys

Šiais metais

Trims savo vaikams...

Gal todėl?

Svajonių rankšluostis

Gamta šeimą sukūrė,

Dangus palaimino,

Ir laimė atsivėrė,

Niekas nepakeis nei motinos,

Nei tėvo...

Brolis gali gauti maisto,

Sesuo nuausti rankšluostį,

Seneliai pasakoti

Apie savo kelią,

Kuriuo patys ėjo,

Giminės – kitos šeimos tąsa,

Tik kažkiek panaši

Į motinos ir tėvo.

Kuriame ateitį, svajojame,

Buriame, kas bus

Po metų arba kelerių,

O žemė stovi vietoje

Įsisprendusi ir klauso,

Šypsosi dangus...

Oi, ne tai, ko tu norėjai.

Atsidusau šiandieną:

– Dieve mano, Dieve.

Gyvasties lašai

Gyvas esi,

Kol jauti skausmą

Savo ir artimo širdy,

Kaip bėga lašas

Nuo odos pirštų,

Pasislepia aky...

Matai,

Kaip skauda žaliai žolei,

Sausai neskauda,

Tampa nejudri,

Balta avelė ją rupšnoja,

O baltame piene –

Lašeliai trys

Ir devyni,

Suskausta, kai geri, –

Gyvas esi.

Užpučiamos liepsnelės

Po švenčių guli,

Tarsi pusnys,

Šventiniai pyragai,

Suraikyta duona džiūsta,

Kvapas primena dirvas,

Atrodo, kad galėtum

Jau už stalo atsipūsti,

Bet užpučia vėjas žvakes.

Turi paveikslą ir prisimeni,

Kokia gyvenimo trapi akimirka,

Kol gyveni, ragauji

Žemės vaisių,

Bet nieko vėl į ją nebe nusineši…

Kam šventės, o kitam – nelaimės,

Jos budi ir tarpduryje,

Atversi ir džiaugsmą nuneš,

Pasės per pusnį

Snaigių dulkeles.