Dėkingumas

Keiti paveikslą,

Perstatai kėdes,

Nuvalai ir stalą

Prieš didžias šventes,

Užtiesi balta staltiese

Ir daug jaukiau kambaryje,

Bet uždegi viduryje

Laimės liepsnelę,

Vaško žvakę,

Lyg į stebuklą žiūrime…

Pakvimpa medumi,

Pasklinda aromatas iki durų,

Pasitiks tave,

Jeigu pabelsi vakare

Ir bet kada

Į laikrodį nežiūrint…

Tokią valandą,

Sakydavo mama,

Pagarbini patį dievulį.

Dabar dėkoju ir savo kaimynei,

Kuri gyvena taip arti,

Tiktai anapus durų.

Skiriu kaimynei mokytojai Danutei Šukienei

Likimo dovanos

Mažai ką be išsaugojau

Iš praeities, jaunų dienų,

O ir vaikystė – negrąžinama,

Nubluko nuotraukos,

Tų metų vėjų neatlaikiusios.

Pamirštu pavardes, vardus,

O ir šie pasikeičia,

Mano mergaitės augina vaikus,

Kurių jau nematau

Šalia savęs, ne tiktai buvusioje

Kažkada mokykloje…

Kai kas išliko iki šių dienų,

Aktorės Monikos Bičiūnaitės,

Buvusios mano auklėtinės,

Motinos pieštas ir padovanotas,

Jūratės Skauskaitės

Vilniaus Universiteto – senamiesčio

Gatvės paveikslas.

Ačiū.

Kalėdų kalendorius

Kasmet savo vaikams

Per Kalėdas, Naujuosius

Perku naujausią žaislą,

Bent kokį blizgutį,

Kad šviestų jų akelėse

Spindulys saulutės;

Jis žaižaruoja nuo šviesos

Ir tilindžiuoja ant šakos eglutės,

Lyg sniegenos nutūpusios…

Neplėšiame lapelių kalendorių,

Kaip būdavo mano vaikystėje,

Nebekabiname tuščių

Saldainių popieriukų

Vien tam, kad jie kabėtų,

Primintų skonį to gerumo,

Kai aplankydavo svečiai

Iš kito kaimo.

Tiktų ir šiandien

Rojaus obuoliukai,

Retai juos turi soduose,

Rūgštoki, smulkūs…

Neklausinėja ir vaikai

Apie tai, kas buvo,

Tegu kiekvieni metai jiems vis būna –

Nuostabūs nauji stebuklai.

Praregėjimai

Nebūkime visiems geri vienodai,

Nueis ir nusigręš, paliks,

Visi visus palieka,

Jei būname visiems geri.

Nebūkime visiems vienodai atviri,

Nesupras ir nusibosime,

Nusišypsos tik į akis,

Nueis ir nusigręš,

Nors nieko nesakys.

Nebūsime vienodai mylimi,

Geri ir atviri atrodę,

Nukryžiuos, prikals

Su vienu vinimi,

Vis tiek pridurs negirdint,

Kad nebuvai nei atviras ir geras,

Nebūsime vienodai artimi.

Santarvė

Prieš Kalėdas pražysta

Gėlės ant palangių,

Lauke jų neieškokime –

Nėra,

Pakyla giesmės į padangę,

Kalėdos – gimstanti diena.

Gėlėmis papuošiamas

Ir namų stalas,

Čia sėdasi šeima,

Vaikai prižiūri jas drauge,

Jose – viltis ir laimė,

Kol žydi, spindi stalas,

Santarvė tvyro šeimoje.

Gėles išmoko sukti

Iš džiovintų klevo lapų,

Nudažo ir eglių,

Pušų šakas,

Susuka į vainiką,

Papuošia obuolio žieve...

Mokytoja žavisi ir giria,

Nes mokinys ir jos širdies dalis,

Bendra šeima.

Mokyklos dūzgesy

Mokykla – tai gyvas organizmas,

Tarsi bičių avilys,

Stiprius kiaušinėlius

Tiktai motinėlė deda į korius,

Kuriuos lipdo visas pulkas,

Kareivėliai saugo juos.

Mokykla – ne keturios ir sienos,

Yra klasės, kabinetai,

Sporto, aktų salės –

Pilnos mokinių,

Juos prižiūri, ugdo

MOKYTOJAS

Prie juodos lentos

Su kreida tik rankoje,

Knyga – priešaky.

Dirba, tarsi bitės,

Kol nudyla ir kreida,

Nubrūžina ir sparnelius...

Kaip įkvėps jie mokiniams tikėjimo,

Kad rytoj visi

Tvirti į ateitį išskris,

Jeigu mokytojas nelankys su jais

Pasaulio vietų,

Euro bilietui pritrūks?

Apie ką daugiau kalbės poetai,

Kas simfonijas rašys,

Kas išgydys sužalotus kūnus,

Mūsų sielas ateity?

Mūsų amžius

Mūsų amžius – sidabrinis,

Nebijokim veidrodžio,

Jame atvaizdas – mūs kelio,

Kuriuo ėjome, pavargome…

Nieko slapto, mūsų raukšlės –

Tai takai žiedelių, –

Vieni vyto,

Kiti augo,

Pražydo prie kelio…

Mūsų amžius – mielas sapnas,

Kai mėnuo pridengia,

Debesėlį, baltą baltą,

Ant galvos nuleidžia…

Tegu šypsosi saulutė

Ir ant jūsų veido.