Gulbių pulkelis

Pritariu savo žodžiu...

Mes tokie paprasti,

Nepaprasti netikėtumai

Mums atveria akis

Ir tada skubame

Gyventi ir mylėti,

Kaip dangus įsakys...

Iš vieno lašo ir gyvybė,

Iš jo gyvenimas – toks laikinas, –

Pavasarį pražydome,

O nuskina ruduo...

Lašai, tiktai lašai

Man šiandien primena,

Kad žemė vis žalia,

O mėlynas dangus,

Kaip tavo akys,

Kaip vienas lašas – tu,

Gėlė...

Taika – gyvybė

Gimtinės kelias veda

Taip dažnai į tolumas,

Kur siekia mintys,

O pasaulis apvalus,

Pusiaukelėje visi paukščiai ilsisi,

Kol vėl sugrįžę į namus,

Čia susuka lizdus...

Namai – juos saugome,

Kaip akies vyzdį,

Neleidžiame gyvybei

Po mūsų uždaryt duris...

Mažytė kibirkštis žaizdre

Įskelia didžiulę ugnį,

Išlydo geležį ir nukala kalavijus,

Kuris pakyla

Prieš tautą ir žmones kitus...

Didžiausias ir pikčiausias

Mūsų priešas – ne alkanas žvėris,

Tik pats žmogus.

Uždekim aukurus

Ant žuvusių kapų,

Vietovardžius minėkime,

Nors nebėra pilių...

Mačionys

Atklydusios mintys

Nesiderėk su neturtingu,

Paremk negalintį eiti,

Neduok lazdos piktam,

Nesmerk kartą suklydusio,

Pasitikėk vaiko nuojauta,

Atleisk nežinančiam ir jaunam...

Ona Baliukienė

Ryžtingiems žmonėms

Keliai visur duobėti,

Kalneliai ir pakalnės,

Oi, slidžios nuokalnės

Per smarkų lietų

Ir posūkiai, tarsi gyvenimas,

Kurių tu negali aplenkti...

Pasirenka savo kelius

Ne vienas, milijonai;

Vieni padangę nardo,

Kiti per vandenynus skrodžia.

Pasiseka, iškyla,

Gėles meta po kojomis,

Žibintai – akys mirguliuoja,

Kada sugrįžta gyvas

Iš tolimos kelionės.

Per staigūs posūkiai

Kaip raitelį iš balno verčia,

Apie tai juk negalvoja...

Po daugel metų ir jų garbei

Vėliavas nuleidžia,

Nes lieka amžinai istorijoje.

Vaikus augina

Pasikvietė mane į vestuves

Varnėnai, žvirbliai,

Pavasaris buvo ankstyvas,

Susuko jie lizdus pastogėje,

Kasdien matau, kaip visi dirba...

Neša ir neša jie vaikams,

Ką randa pievoje ar dirvoje, –

Kaip kažkada motulė sakė,

Net motinoms sterblė išplyšta

Nuo surinkto jų gėrio,

Kiekvienoje priejuostėje – vien skylės...

Vaikai tik lesa,

Nėra kada ir padėkoti,

Žiojasi ir nugurkia

Lyg pusę žodžio;

Paskui, kada užaugsime

Ir sugrąžinsime...

Žiūriu į dangų – debesėlių properšos,

Kaip mažos ir didesnės skylės.

Galbūt iš ten pažadai išbyra,

Kai užsitraukia debesys

Vis lyja, lyja...

O rasakilų – pilni dirvonai, –

Lyg taurėse putojantis vynas, –

Žiedų ir pažadų – toks margumynas.

Paklausiu, ką dabar galvoja

Pastogėje juodu fraku varnėnas,

Pilka sermėga žvirblis.

Parėjau

Visi mes džiaugiamės

Savo namais,

Didžiuojamės ir gimine,

Kur vaikščiojo tėvai,

Čia ir mano Tėvynė.

Per molį, smėlį, žvyrą

Pareinu iš kelio tolimo,

Tarpupirščiuose pajuntu,

Kaip žemė byra...

Parsinešu namo ir aslą pabarstau,

Geltona saulė pro langelį žiūri,

Kristalai smėlio spindi,

Tarsi brangiausi deimantai,

Tada ir surenku žodžius:

Mano gimtinė...

Ji nuplauta lietaus,

Rasa kas dieną girdoma,

Paskui mane vis atseka šešėlis,

Lieka mūsų viltys brydėje...

Rytoj gal bus šviesiau,

Su saule bus šilčiau

Visų sodybose...