Prie pamatų

Mūsų ieva – balta balta

Ir atspariausia iš visų,

Žiedais aplipusi šaka

Nusvyra iki pat šaknų

Ir visas krūmas želia...

Kas keliasi nuo pamatų,

Tas kuriasi gyvenimą,

Pilną pavasario žiedų,

Per žiemą juodą liemenį

Apsaugo nuo šalnų

Prisiminimai, kad žydėjo,

Čiulbėjo paukščiai,

Dūzgė rainuota bitė...

Kažkas praeidamas pakėlė

Ir pasodino savame kieme,

Prie pamatų, prieš langus...

Čia bus vieta ir jos, ir tavo.

Užuojauta Lietuvos draugei Majai Pliseckajai mirus

Lengva, kaip plunksna

Prie ežero bangų,

Ištiško pieno puta – purslas

Ir pasinėrė po ledu...

Balta gražioji gulbė

Grakščiu sparnu,

Pakilo, nusileido, mirė, prisikėlė

Skaisti, graži,

Prakalbo jos gyvenimas

Ne užmarštyje,

Ne kaip visi...

Scena – kūryba,

Lyg lobiai surasti;

Nuo baltos gulbės skrydžio

Iki kitokio pažinimo,

Pranykstančio tik judesy...

Nebalinti nubąlame

Nežymiai keičiasi metų laikai;

Taip mūsų laikas, –

Iš kartos – į kartą, –

Tiktai pavasaris pasipuošia balčiau,

Kaip nuotaka prie vartų,

Sustoja vyšnia, obelis

Ir šalia kukli serbenta...

Sugroja žiogas smuikeliu,

Kukuoja ir gegutė daugel kartų,

Skaičiuoju tik ateinančius metus, –

Kas buvo, praeitis,

Pasilieka už vartų...

Žaliuoja vasara,

Brandina grūdą, vaisių,

Ruduo ir sudeda ant žemės stalo,

Kaip motinos skarelėje

Iš keturių kampų,

Surištą lauknešėlį,

Lyg į vieną mazgą, –

Visi vienodai bąlame.

Nepasiklyskime

Ačiū motinėlei

Kas gimsta su saule,

Vakare nublanksta,

Atradau pasaulį,

Kur viskas žaliuoja

Siūbuojant vėjeliui;

Žiedų margumynas

Pievose, darželiuose

Taip trumpai gyvena...

Skubu rinkti žiedą,

Kol saulėje žydi,

Vakaro nelaukęs

Vainiku pavirsta...

Motinai priskyniau

Mėlynoj pievelėje

Ir neužmirštuolių

Mažytę saujelę...

Ji mane išleido

Į saulėtą kelią

Ir paglosčius galvą

Padavė kryželį...

Eik ir per pasaulį

Nešdama žymelę,

Pagiedok su paukščiais

Apie mūsų dalią...

Suverpiau, išaudžiau

Baltą rankšluostėlį,

Ir nušluosčiau veidą,

Savo motinėlei,

O paskui padėjau

Ant motulės kapo

Gėlių vainikėlį.

Ačiū, motinėle.

Nužydės ir vyšnios...

Daugel kartų glosčiau ranką,

Nuolatos meldžiau,

Nepalik manęs vienos,

Bet pražilo vyšnios

Nubyrėjo ir ant žemės

Sniego baltumu.

Kaip žiūrėjau ir į dangų,

Prašiau debesėlio,

Nepabėk su saule,

Bus labai tamsu...

Tu mylėjai, aš mylėjau,

Džiaugėmės abu,

Tu tikėjai, aš tikėjau

Dangaus gerumu...

Suskambėjo vėjo varpas

Tik atodūsiu, –

Laimės sodas – tiktai vardas

Lieka po svajų...

Šimtą kartų pakartojau

Prie žvakės šviesų,

Neužgesk, žvaigždele,

Dek aukštai, globok geroji,

Naktį be sapnų...

Žalsvoji zylė

Žiūriu pro medžių šakeles

Į mėlyną padangę

Ir čiulbu giesmę,

Kurią giedojo motina

Man dar negimus,

Bet išgirdau, išmokau,

Kad šakelė, ant kurios esu,

Yra pati brangiausia.

Žiedelis krenta ir skaudu,

Nes nužydėjo ir pasibaigė giesmė,

Užmezgė sėklą – nuostabu,

Kad rudenį vėjas pasės

Į žemę mūsų šventą...

Kaip kvepia vyšnios,

Sode obuoliai,

O paukščiai kažką renka...

Surinkau žodyje raides,

Iš kurio giesmės kyla

Į padangę...

Mylima tėviške,

Gražūs tavo laukai,

Puošnūs miškai,

Kai žydi ievos garbiniais,

Kaip mano ir motulės galvos...

Ona Baliukienė