Bendri keliai

Geriausias batsiuvys

Pridrožia daug kurpalių,

Bet ne kiekvienai kojai

Tinka apimtis,

Geriausias kriaučius

Išsikerpa šabloną,

Bet taiso ir dygsniuoja

Kelissyk.

Kai rašau draugui laišką,

Kalbu apie gyvenimą,

Matau ir jo akis,

Todėl ir liejasi nevaržomas,

Ne ant kurpalio žodis,

Nereikia šilko siūlo

Ir nedailinu.

Tegu, mes apie viską

Žinome abu,

Nuėjome kelius daugsyk...

Padėka likimui

Glaudžiu žodžius,

Pritaikau šriftą,

Kad sutalpinčiau viską,

Ką gyvenime mačiau,

Ką žmonės dovanojo,

Kaip atsilyginau ir ačiū pasakiau...

Kiekvieną dieną – iššūkis likimo,

Kai dega akyse ugnis,

Kas gražina, kas sugrąžina

Vaizdus iš praeities...

Prašvinta rytas – laimė,

Kad ja seku seniai,

Per kalnelius ir slėnius

Nuo pat prigimties,

Viskas aplink šviesu ir tikra,

Net vakaro gaisai...

Šiandien jaučiu gyvenimą

Ir savo pašaukimą...

Labai bijau nakties.

Ona Baliukienė

Amžini lašai

Poetas Giedrius Šidlauskas

Atidavė dangus,

Kada gimiau,

Savo gelmes ir viską,

Ką turėjo,

Ėjau ir garbinau žvaigždes,

Klausiausi pasakų senų,

Bet slibinais neįtikėjau...

Vieną vienintelę turiu

Tik juodą žemę,

Iš kur mintis semiu

Į dangų pažiūrėjusi.

Nesek man pasakų daugiau,

Žinau seniai,

Iš kur ir džiaugsmas gimsta,

Kaip sugeria jį smėlis...

Verkiu, kai lyja iš dangaus,

Ne, ne mana,

Tik stingdantys lašai,

Kad amžinai jie bėgtų

Į laiko upelį šėlstantį...

Už tuos, kurių jau nebėra

Grįžtu vėl į šventas vietas,

Gal pasimesti ir paverkti,

Kad toks gyvenimas žiaurus

Ir duona ima karstelėti.

Šventi paveikslai ir vanduo,

Iš gyvojo šaltinio trykštantis,

Galėtų tik paguosti,

Laimingą motinystę...

Kai susimaišo dūmai ir ugnis,

Aptemsta ir šviesi padangė...

Kur tada saulė trobose,

Kur pamatysiu angelą?

Kada ramybė ir taika,

Gali kalbėti maldą.

Kam duotas kryžius ir kančia,

Kas likusius paguos nelaimėje?

Praregėjimai

Kalbas sumaišė ne dievai,

Tik patys žmonės,

Apsiginklavę ietimis,

Paskui aštriais kardais,

Kapojo ir genėjo

Prigimtinį medį vėzdas

Ir vis aukščiau, giliau,

Kol liko mažas augalas,

Nuskurdintas nuo vėtrų,

Bekvapis, lopšine neužmigdytas,

O žodžių lieka tiek mažai,

Kad telpa tik į vieną rėtį...

Oi, daug labai žodynų,

Bet žodžiai svetimi dažnai.

Neranda žodis savo vietos,

Priglusta šakos prie kamieno

Ir skundžiasi daina,

Ką darė nuo senų laikų tėvai...

Dar šaknys žemėje,

Bet sėklomis apsėtas

Dirvonas žalias nyksta,

Babelio bokštas svyra,

Jį ramsto netikrieji angelai...

Ir dainoje nelieka žodžių,

Kurie šildo,

Kariauja žmonės,

Visi su visais...

Nauji medžiai

Lucy Dana, 8 days old.

Australija, Pranas Baliuka foto

Jūs taip toli toli,

Vėjas išsėjo mūsų medžių sėklas,

Iš kur tik skrenda paukščiai,

Atnešdami garsus iš tų kraštų,

Kaip gimtą kalbą numylėtą,

Dar giriančią miškus...

Kur juoda žemė,

Ten ir dygsta nauji medžiai,

Visiems bus vietos

Po dangumi su saule

Ir Paukščių Taku,

Atskris ir žodžiai iš sanskrito,

Nepaprasti, daug kartų nugenėti,

Iš tolimų kalbos šaknų;

Šie žodžiai Jums ir mums.

Skiriu draugui, tapusiam seneliu

Laimingi šeimoje

Laimingi būkite visi,

Kas jau į žemę pašaukti,

Į melsvą dangų daigas kyla,

Žydi ir puošia

Žemę Lietuvos,

Geltonas ir birus gimtinės smėlis

Atsinaujinęs pažyra

Pakrantėse upelių, ežerų

Ir Baltijos.

Nauja banga siūbuoja,

Pažadinta vėjelio,

Dainuodama lopšinę

Motinų visų,

Tokia graži šalis,

Kurioje mes gyvename,

Tęsiame pasakas

Ir papročius savus,

Kur daug lietuvių šeimose

Gerų vaikų.