Netašyti žodžiai

Semiu iš savo sielos šulinio

Po vieną lašą,

Subyra jie į kibirą medinį,

Kurį tėvas tašė,

Atsiremia į žemę

Ir išdygsta žodis,

Toks pats, kokį motulė audė

Nebalintoje drobėje...

Paklojau ją ant pievos,

Gėlių kvapo prisigėrė,

Rasos lašai lyg deimantai

Tik ankstų rytą sužibėjo.

Atrėžiau drobės skiautę

Ir žodžius subėriau

Į vieną mažą kibirėlį,

Balta balta skara

Užklojo mano galvą...

Labiau mylėčiau saulės spalvą.

Siauralapis klevas

Esu gražus ir nedažytas,

Siauralapis klevas,

Į mūsų ąžuolą tik panašus,

Kad kėkštai gliaudo sau giles,

Iškritusias iš duburių,

Daug didesnes,

Ir tik pavasarį keičiu lapus.

Papuošiau girios pakraščius,

Bet nedažiau blakstienų,

Tegu akys pamato baltus debesis

Ant mėlyno dangaus,

O žiemą ir ant miško sienų

Rausvai šešėlius nupaišau.

Kodėl mane viliojate,

Gražuolės sniegenos?

Nesuksite ir neperėsite

Man ant šakų savo vaikų,

Skurdi mano daina,

Kai pučia vėjas,

Tik čeža lapai:

Žu žu žu...

Ant juodų stuobrių

Dainuoja vėjas po audrų

Jau buvusiam miške,

Po didžiulio gaisro

Ant pilkų pelenų,

Pražuvusių beržų ir ąžuolų...

Atskrido juodas varnas,

Pagriebė nuodėgulį

Juodu snapu,

Pažėrė kibirkštis

Net į kitus kraštus,

Išplito gaisras, keršto ugnimi

Užkrėstas.

Juodi varnai gūžtas susuko

Ant plikų juodų stuobrių

Vienas prie kito

Ir taip rėkia...

Vis apie gaisrą rėkia.

Pasiklausys ir jų vaikai,

Kitus miškus pasiekę,

Nuneš tenai ir pelenus,

Ir nuo lietaus sudrėkusius,

Kurių net vėjas

Pakelti negalėtų...

Tėvynės giesmės

Kiek paukščių mūsų miškuose...

Gandras – karalius;

Juodas – miške didžiausias,

Baltas – tėvo sode,

O volungė maža siūbuoja

Savo lizdą žalią,

Iš samanų, žievelių susuktą.

Pavasarį iš miego kelia

Varnėnas inkile,

O vieversys iš dirvos

Nuo velėnos kyla

Į melsvą dangų su giesme,

Kurią dainuoja ir artojas širdyje.

Prie jūros klykauja žuvėdros,

Lyg baltos vėliavos

Mažų laivų su burėmis

Linguojančiuose stiebuose...

O kur jos peri?

Gal visai kituose ir kraštuose,

Kur išskrenda nuo pat senų senovės

Mūsų broliai ir seselės,

Pardavę net žemes...

Ne visi paukščiai suminėti

Net ir „Anykščių Šilelyje“,

Paliko juos skaičiuoti ir globoti

Mums A. Baranauskas

Ir saugoti visas šventas giesmes.

Išlūžusi vyšnia

Trumpiausias amžius –

Mūsų vaisių sodo,

Mažųjų krūmų;

Galbūt todėl, kad derlių

Kasmet raškome,

O neapkaupę jų

Paliekame žiemoti,

Uždūsta šaknys po žeme,

Išvirsta vyšnios,

Nudžiūsta serbento šaka...

Brangiausias – tėvų sodas,

Kurį sodina tėvas ir mama,

Vaikai palaiko tiesiai medį,

Rišamą prie stovo,

Pavasarį pražysta

Tik su juo drauge...

Oi, ar sulaukia tokio amžiaus

Mūsų visų sodas,

Kai plaukus nudažys

Rudens šarma?

Suaugę vaikai

Kaip greitai laikas

Į vakarą nugrimzta;

Žiedas pražydo,

Kvepia visas namas,

Kambaryje šilta...

O, kaip man gera,

Kad turiu tave,

Užaugusį ir tvirtą.

Mačiau, bet netikėjau,

Kad gėlės vysta

Nuo sausros ir vėjo,

Jutau ir nerimą,

Beribį skausmą,

Kai žieduose mirgėjo

Vakaro žara bejausmė.

Rožė dygi,

Nors žydi ant palangės,

Kiekvieną rytą girdau,

Bet negaliu pražydusios

Prisiglausti...

Lašai

Aš šiandien – vienišas

Ir labai liūdnas

Rudas lapas,

Tu pabarei mane,

Rudens vėjeli,

Suskirdo lūpos,

Nuleidau rankas,

Per veidą ritasi lašeliai

Belaukdami žiemos,

Sušals, tada skambės

Varveklių stygose malda ...

Tik tik po vieną

Laša, laša

Palikdami mane,

Tik ne rasa,

Tik tik lašeliai,

Kaip tavo akyse,

Dangau, kalba.

Kur bėga mano ašaros,

Nukritusios į žemę,

Tik pas tave,

Mieloji mano,

Tik pas tave,

Gimtine mylima.