Mylėk mane kaip muziką

Ne visa muzika -

Džiaugsmo verpetai,

Ne visad mėnuo -

Pilnatis...

Yra ir meilės išdavystė,

Blyški delčia,

Kai dingsta jausmas,

O atvaizdas – naktis...

Tik ašarą pagaunu

Ir pakeliu ant piršto,

Sustingdau ją į ledą...

Dievo karvute,

Mažas vabalėli,

Skrisk.

Seniai meldžiausi Afroditei,

Esu balta savo nakty,

Neduok man obuolio,

Tik paskutinį kartą

Prisiglausk,

Mylėk.

Gelmės

Vis bėgu pas tave -

Į vakarą,

Į savo saulę,

Kada pasieksiu ją,

Dėkosiu žemei,

Tau, mano pasauli,

Kad čia verkiau,

Dažnai kvatojau vėjui:

-Ne tau mano daina...

Aš net ir akmenį mylėjau,

Stačias uolas,

Į kurias saulė leidosi,

O spindulys atskrido

Ir pervėrė mane...

Neliesk dabar manęs,-

Su saule susiliejau,

Nudeginsiu tave.

Žinau, kad susitiksime,

Kur saulė nusileis -

Žemės dugne.

DAYANA

Tolimos šalys,

Kurių nepamatysiu;

Aš tavo muzikos klausau.

Rašau žodžius,

Ką išgirstu iš tavo lūpų,

Melodiją kaip paukštį -

Taikos, draugystės garsą -

Parsinešu ir patupdau

Į savo šalies širdį,

Brazilijos melodija,

Dėkoju Tau.

Mano draugai –

Visi pasaulio paukščiai

Balti balandžiai

Nusileidžia ant peties,

O rankoje -

Mirtos šakelė,

Kurią ištiesiu tau,-

Ji - iš Tavo šalies.

Mocartas

Gera klausytis „Rekviem,“

Kai kūrinys - ne tau,

Ne tavo artimiesiems;

Ši muzika – ne šokiui,

Tiktai galiu susimąstyti,

Kas jau nebegirdės,

Kaip už langų

Prie inkilo paukštis pragysta,

Už durų vėjas pasiklysta...

Užgniaužia kvapą praeitis,

Kai virpina užuolaidą

Ir žiemos speigas rašo

Baltą raštą,

Didingas garsas paliečia

Sielos stygas

Ir ašara ištrykšta...

Ne man, kad ir ne tau,

Šis garsas neatklystų -

Jis būna visada netyčia.

Mūsų instrumentai

Kiekvienas kraštas

Turi savo instrumentą,

Jį rado,– senas paprotys,-

Iš medžio išskaptavo,

Davė vardą

Ir įkvėpė savo viltis...

Dabar tik groja

Jų vaikai, vaikaičiai;

Kitas melodijas,

Gal ritmas kitas,

Nes teka, bėga

Iš to paties laiko -

Tai protėvių medelis auga

Į dideles šakas

Ir į gilias šaknis...

Kur mūsų dainorėlių kanklės,

Skudučiai ir birbynės,

Kas juos į vieną vietą renka?

Mano tėvynėje

Gyva jų atmintis -

Tai tėviškės širdis.

Raikau atsidūsėjimus

Eugenija Pilinkienė

Niekada negirdėjau,

Kaip dūsavo močiutė

Savo varge, kai duonos nepakako,

Girdėjau tiktai tų laikų dainas,-

Jas vis dainuodavo mama...

O vargas vis už lango,

Duona net už durų

Taip kvepia kepama...

Riekiu po gabalėlį

Ir geriu jos kvapą,-

Jis iš giminės - į giminę,

Kaip dainos atiduodamos:

Leliumai, leliumai...

O rankšluostis ant stalo

Ir audimų juostos

Dar suriša dienas...

Leliuma...

Oi, žemė žiūri

Iš savo aruodo,-

Tarsi kepalėlis duonos:

Kas padainuos mano vaikams?

Ryto arbata

Koks džiaugsmas bristi upeliu,

Prie kurio augau;

Dabar - tai sapnas,

Kai žaliuojanti pakrantė

Vis apsupta kalnelių,

Kur žydi ievos,

Paskui noksta žemuogės...

Už kelių laiko žingsnių

Ir avietė kvepia,

Laikausi už šakų,

Lipu vis į pakriautę,

O apačioje – šaknys

Laiko tarsi alpinisto diržas...

Kiek daug tokių kalnelių

Ir slėnių, labai panašių,

Bet nerinkau ten raudonųjų dobilų,

Rausvų čiobrelių...

Dabar tik labai kvepia

Ant mano stalo arbata

Iš tėviškės laukų.

Oi, juk žinai,

Kaip sapnas kvepia...