Mano vaikelis

Gyvenimą viliok

Tarsi jauną mergelę,

Jai plaukus sušukuok,

Prieš miegą pabučiuok

Ir paniūniuok dainelę.

Tik niekada nešok

Pagal jo dūdelę,

Svajok, bet ir galvok,

Nes visos užgaidos -

Kaip ir bernelio;

Kol gyveni ritme,

Aistringo šokio sūkury,

Tol reikalinga jam esi...

Paskui padovanok

Mažą vaikelį ir kraitelį,

Jis nusineš į savo kelią,

O aš mojuosiu tik skarelę...

Nepavydėsiu,

Juk gyvenimas -

Mano vaikelis.

Medžių kalba

Kiekvienas medis

Nešlama, o tyliai kalba,

Kiekvienas lapas ir žievė

Savo likimo kalviai,

Kur pasisuksi,

Ten ir eik...

Ir šakos visada

Kažkur vis žvalgosi,

Pasiremia viena į kitą,

Pasakojasi gyvenimą,

Tik reikia tai girdėti.

Beržo žievė -

Vieni tik randai;

Švelnus, kol jaunas,

Paskui nuoskaudas

Vis metai renka -

Net sunku žiūrėti...

Čia glūdi, pasakos, legendos

Iš visų kraštų,

Net miško žvėrys

Samanomis brenda,

Plaukia žuvelės,

Paukštis skrenda...

Ką pats gyvenime matei,

Taip su medžiu kalbėk.

Laiškas gandrams

Kasmet gandrai parskridę

Taiso savo lizdą -

Jaunikliai pasižymi,

Kurgi vėl atskris,

Ir padeda kelis šapus

Ant jiems patikusio

Ir stipraus kraigo,

Ant aukšto stulpo,

Nors dar tikrai nežino,

Ar kitąmet jis čia ir bus.

Ir tarškina snapu,

Ir tokį džiaugsmą

Išskrisdami palieka,

Kad vis einu, žiūriu,

Ar dar nenunešė jo vėtros,

Jeigu nukrenta šakos gabalėlis,

Vis pakeliu ir padedu šalia,-

Rami į savo namą sugrįžtu.

Gal jie už tai atsidėkos,

Atveš ir man dukraitę

Iš šiltų kraštų?

Žmonėms, kurie dirba, o ne tik šneka

Gražiausios pėdos,

Kada eini basas

Per kopas,

Per brastas brendi;

Upelio smėlis tyras

Ir geltonas tarsi ašarą,

Kaip gintaras,

Išplautas pamary...

Kai atsisėdi ant arimo

Ir vieversį girdi,

Tau prisiglaudžia prie širdies

Gražiausias rimas,

Tada į posmą jį dedi...

Dainuoja gėlės,

Paukštis ant šakos nurimęs,-

Ir jau batus auni,

Kad eitum ir į kelią,

Kur gal akmenukai byra

Po kojų padais,

Jeigu jie maži...

Taip gera būti savimi.

Sausio 13 atminti

Ir vėl artėja sukaktis,

Dar vienas žingsnis

Ir toliau toliau

Nuo tų dienų prisiminimų -

Netikrumo, pragaišties,

Tarsi košmaro-sapno,

Kuris jau nesikartoja.

Nuo tų išbandymų

Visos tautos-šalies,

Kuri į kovą stojo

Prieš daug didesnę

Jėgą iš šalies,

Imperiją, kuri vis manė

Esanti tvirtovė.

Subiro sienų pamatai,

Lipdyti melo

Ir žmonių nepasitikėjimo,-

Nei rytdiena, nei ateitimi,

Kurią žadėjo.

Tik nenuleiskim rankų

Būdami laisvi,

Ne veltui žiemos naktį

Vieningi buvome visi,

Atlaikėme ir baimę -

Žiemos lašai

Šiandien lijo visą dieną,

O lašiukų-tik po vieną.

Vis žiūriu, iš kur jie kapsi,

Nei į lauką-balos, šlapia,

Dangų debesys užtraukė...

Gal vėlyvas vilkas kaukia?

Sniego gniūžtės pajuodavo,

Sniego skudurai ant tako.

Du lašiukai susikibo -

Jau liūtis prieš langą žiba.

Šiandien troboje sėdėsiu,

Lauksiu mylimo, budėsiu,

Jei skambučio negirdėsiu,

Lašiukus skaičiuoti spėsiu.

Vienas ant mano blakstienų,

Kitas jau per skruostą rieda...

Oi, prailgo tokios dienos,

Kada būname po vieną.

Snaigių šokis

Prisivijau snieguolę baltą

Ir klausiu:“Ar nešalta?“

O ji tik sklendžia

Per naujas pusnis;

Brendu ir aš –

Juk tako nebėra,

Gal atlaikys...

O sniegas toks dar lengvas

Ir labai purus...

Oi, įklimpau ligi ausų.

Prieš saulę mirga

Visas snaigių šimtas,

O aš guliu tarp jų,

Jos po apykakle palindo

Ir šildosi, kutena,

Palei kaklą rieda,

Aš jas renku ir šluostau

Jų daug daugiau,

Neatlaikau ir pasiduodu.

Tokia aš didelė,

O jos mažytės...

Nejaugi gėda

Jums tą paslaptį sakyti?