Prisiminimai.Vestuvinė dovana

Vienintelis atsiminimas
Nuo vestuvių liko -
Graži stiklo vaza;
Kiti susidėvėjo ar sudužo,-
Kaip ir gyvenimas , deja...
Pasikeitė ir metai,
Neskaidrus beliko stiklas,
Jis-langas į save...
Sudužo svajos ir takelis,
Puotoje kietai sutryptas,
Užaugo piktžole žalia.
Dainavo vėjas užstalės dainas
Žemoje kaimo pirkioje -
Nugriovė ją ir pamatų neliko...
Ir pardavė kaip kumečiai žemes.
Daiktai-ne meilė,
Ji tik pasiliko mano atmintyje,
Bet taip giliai po juoda
Tėviškės žeme...

Faustui ir sau

Dažnai bandau įsivaizduoti,
Kaip jausčiausi sielą pardavus,
Kaip jautėsi ir Faustas,
Susigrąžinęs gyvastį,
Dar ilgus metus,
Kaip jis kartojo tai,
Ką visi žinome kas dieną
Ir šitiek vėl padarome klaidų.
Juk į tą patį vandenį
Antrąkart nepanersi,
Ne antis, savo plunksnas
Keičianti ir metanti kasmet...
Bet vėl juk kitos
Tos pačios spalvos išauga,
O man pakeist save-ne kas...
Gal vien dėl to
Žmogus ir sugalvojo velnią
Ir taip nurašo nuodėmes,-
Juk šie darbai-ne jo...
Ar atsakinga aš?

Ne improvizacija, deja

Maniau, daugiau
Dienoraščio neberašysiu -
Ir išlaidos, o pinigų nedaug;
Juk pensininkui vėjas
Vis pašvilpauja kišenėje,
Bet vis, ką pamatau, rašau...
Taip noriu tau papasakoti,
Visą tiesą išsakyti -
Per savo rūpesčius
Nepastebi kažko...
Ir šiandien teko
Ką tik einant susitikti
Jaunuolį – prašė duonos
Ir sriubos, rodos, nedaug,-
Ne pinigų degtinei
Ar dar ko...
Tėvai pragėrė butą,
O jie su seseria paliko,
Kaip stovi, su savo ligom.
Į koją įsimetusi jam“ rožė“ -
Tai iš dalies ir požymis
Jau nervinės ligos...
Neturi pinigų net vaistams,
Negali dirbti ir malonės
Taip išprašo eidamas gatve.
Visi nusisuka-kas jiems,-
Juk šiandien dar ne jam
Tokia aklavietė,
Ir negaliu gi ant jų pykti,
Tokia nemaloni ši valandėlė
Ir ne tik jiems...
Kavinėje tik nupirkau dešrelių,
Karštos sriubos,
Bet tokiam vyrui
Pusrytėlis nė už ką...
O bus dar ilgos,
Labai sunkios dienos,
Nes prieš akis ilga žiema.
Manai, meluoju?
Brangūs ponai,
Tiktai rytais pėsčiom
Praeikit per gatves,
Jūs rasite mano dienoraštį
Ir tai- ne improvizacija,
Deja, deja....

Namų šiluma

Tokia diena apniukusi,
O taip norėjau
Saulę ryte pamatyti -
Geltoni lapai priminė namus,
Kur toks saugus,
Gražus pasaulis,-
Ne kiekvienam jis toks ir bus...
Mačiau ir po langais benamį;
Ne šunį-tai buvo žmogus.
Kas jį įstūmė į miglas
Ir kur jo tikras buvo namas,
Jei šalta žemė priglaudė
Dar gyvą, bet nerandantį namų.
Juk visada sakiau ir dar sakysiu:
Antri namai-tai mano mokykla,
Kurioje galima ir pasiklysti,
Bet tau padės ir kelią namo rast...
Taip turime dvejus namus
Nuo pat vaikystės -
Taip norisi juose ir šilumą surast.

Rudens spalva

Kokia graži rudens
Ta molinė spalva -
Dirva riebi, nors ir sausa,
Suskeldėjusi tarsi nuoga koja.
Ir tokią dirvą aria ne bet kas -
Tik besišypsantis artojas.
Jo ūsuose saulėlydis šviesus,
Rytais saulė nušvitusi,
O lūpose saldus medus,-
Kaip mylimojo bučinys,-
Pasveikina ir vakare,
Ir ankstų rytą...
Molio spalva jauki
Ant dubenėlio pusryčiams;
Pietums – sriuba,
Molinėje krosnyje pašildyta.
Iš molio asla suplūkta
Ir gelsvu smėliu pabarstyta,
Kad stiprūs augtų sūnūs,
Molio įdegto spalva,
Saulės ir vėjo gairinami,
Molį prisimintų,
Lietuvą primintų -

Kitos kartos pamatytų.

Drevė

Kiekvieno medžio drevėje
Gyvena didelė šeima,
Visiems vieta -
Graži ir atvira.
Ten toks pasaulis nuostabus
Ir dieną, ir nakčia,
Kai nuo kaitros
Ir nuo šalto lietaus
Pasislepia kažkas.
Tenai gyvenimas toks pats,
Kaip mano troboje.
Pavasarį vis laukiu,
Kad ateitų tas,
Kurio karti dalia -
Pasidalintume su juo
Ir duona, ir druska.
Mano ranka gal ir šiurkšti,-
Tokia jau ta dalia,-
Ariau, vagojau, dainavau,
Šypsojausi pro ašaras.
Kai krito rudeniop rasa,
Tada ir supratau -
Nėra drevės vienos
Nei man, nei tau šalia.

Junkitės

Gyvenimo prasmės
Ieškosiu vis kas dieną,
Gal būsiu, kaip visi -
Protingesni ir geresni,
Suprantami, paprastesni...
Ir sau sakau tą patį -
Taip kylu prie debesėlio mielo,
Nuo žemės pakeliu akis
Ir vėl į ją grįžtu...
Toks skrydis kas minutę
Kelia mano sielą -
Lapo šlamėjime
Lietaus gaiva ir ilgesys;
Matau ir rudenį auksinį,
Saugau ir geriu net lašą,
Krintantį į žemę,-
Ne akmenį tada
Nešu širdyje ...