Namo ruduo vilioja

Jau, rodos, suverpiau linus
Ir geležines klumpes sunešiojau,
Į rėtį vis pilu ir vandenį,
Miltus plaku,
Pyragą tau kepu
Ir su kuriuo pareisiu
Pas Tave, o, motina gimtoji...
Patiesi staltiesę linų,
Susėsime po klevo lapija -
Jis taip rausvai geltonas.
Ruduo... nejaugi jis pas mus
Taip dažo, ruošiasi namo jau?
Aš šiandien kraitines skrynias
Saulutei atlapojau -
Radau močiutės austas drobeles,
Išbalins spinduliai šilti
Ir takelius apšvies,
Kol pati vėl prieisiu kelią,
Amžiną- namo jau...

Kalnų paukštis

Dažnai užmerkusi akis
Matau tik saulės
Ar mėnulio užtemimą;
Kaip kalnų paukštis
Iškelia sparnus
Ir kyla, kyla, kyla...
Kokie aukšti ir baugūs
Tarpekliuose keliai,
Kur nuo aukštų viršūnių
Upeliukai šniokščia,
Akmenys atskyla.
Nejaugi keteros nelaužia
Tau švelnių sparnų
Ir plunksnos tau nebyra?..
Toli, iš tolimų kraštų
Tik debesėliai atsiyrę
Priglaudžia ištiestus sparnus
Kada pro juos prasklendžia,-
Toks tu atkaklus,
Kad kalnai kelia kepures,
Net sniegas nuo viršūnių byra.
Gal trūksta oro, šilumos
Mažyčiam kalnų paukščiui?
Ir užsimerkusi matau,
Kaip tau galvelė svyra.

Pavydas

Šiandieną gal ir vėl
Su nuodėme esu -
Einu į savo vakarą
Ir vis pavydžiu saulei
Jos geltonų
Kaip gintaras kasų,
Rudens auksinio,
Jo rimties ir laimės.
Pavydžiu klevui -
Jis toks ilgaamžis...
Dabar pasėjo
Ir atidavė žemelei
Savo vaikučius,
Šiltai apklojo lapais;
Sušildys paskui saulė,
Kai pavasarį visi pajus...
Oi, kaip norėčiau
Būti saulės,
Ir savo gimtinės -
Klevo vaikas.

Tibeto vienuolių aukai atminti

Atsiklaupiau prieš aukų kalną
Ir rankas maldai sudėjau,
Žiupsnelį ištiesiau kviečių,
Nes ryžių juk pas mus nesėja,
Nebyra ir mana
Veltui pas mus...
Visi ir visada
Per amžius grūdą sėjo,
Kurį išsaugo žmonės
Tautos savastimi,
O ir darbais kitų;
Tada jis dygsta ir užauga
Per iškilius išbandymus
Ir tylią kančią,
Kai kažkas mindo derlių,
Kuriamą senų senolių,
Tiktai dėl savo tuščio noro,
Kad pasirodytų galingesniu,
Deja, ne pranašesniu...
Pridėjau ranką prie Tibeto žemės
Ir į dangų pažiūrėjau,
Į kur plaukė dūmai
Degančių Vienuolių,
Jau amžinai išliksiančių,
Dabar -Šventų.

Drauge bus jiems smagu

Prispaudžiau delną
Prie karštos kaktos,-
Kodėl man šitaip maudžia?
Gal karštis plazda
Ir tyro lietaus
Seniai nematė
Mano lakios mintys -
Baltos gulbės?
Kiek žemės reikia?
Oi, labai nedaug,
Kad tik suarčiau
Ir išlyginčiau -
Net ne akėčių -
Tik medinio grėblio,
Kad suvilnytų pasėlys
Ir kvapnios duonos
Ploną riekę atsiriekčiau.
Kam ta didybė?
Juk labirintuose žmogus
Toks mažas,
Silpnas pasilieka.
Parsivežiau iš svetimų kraštų
Tik nendrės žiedą
Ir pastačiau į vazą
Tarp savo klevų -
Sulauks pavasario kartu;
Kiek man ir tau
Mažai bereikia,
Kas tik žemėj lieka...

Kontrastai

Mačiau Italiją -
Šiltus, gražius kraštus,
Kur žmonės gražūs
Kaip citrinos sirpsta;
Alyvuogės nukritusios
Tiesiog ant atvirų takų,
Jų niekas nerenka,-
Kaip mūsų raudonųjų,
Net juodųjų serbentų,
Kurių uogienių pilni rūsiai
Ir ąžuolinės spintos.
Mačiau ir daug benamių,
Labai jau alkanų šunų,
Netgi ir tokią dalią
Turinčių žmonių,
Kuriems uogienės šaukštas
Į medų pavirstų...
Tokie kontrastai sukrečia -
Nakties tamsoj jaučiu,
Kaip smilkiniuose kraujas
Nuo to vaizdo tvinksi.

Kankorėžis

Kada tu ne namie,
To laiko taip mažai -
Nespėjau palmių net palaistyti,
Alyvuogių stiebelio pasodinti.
Mačiau, bananai auga,
Apelsinai prie tvoros,
Citrinoms-tinklas,
Kad nekristų ant galvos,
O saulėje gražiai prisirptų.
Parsivežiau tik šilto oro
Į krūtinę gurkšnį -
Tiek tos ir vasaros dienos...
Naktis visur liepia prigulti.
Dar vieną gilę -
Jauno ąžuolo-jis toks ,
Visai kaip ir pas mus -
Nėra kuo pasigirti...
Vienuolis ištiesė staiga
Kankorėžį smaluotą;
Jo kvapą ir geriu dabar,-
Jisai kitoks -
Iš širdies duotas,
Laukia savo valandos,
Susprogs nepapuoštas,
Į meilę panardintas