Po klevais

Jau ryt iš Lietuvos
Į šiltesnius kraštus keliausiu.
Jeigu galėčiau,
Pasiimčiau ir miškus,
Rusvėjančius laukus,
Kad jie ilgiau matytų
Karštą saulę,
Ir pasiilgę vėl sugrįžtų į namus.
Jei taip nebus,
Atnešiu jums kitą pasaulį -
Ir paukščiai skrenda,
Grįžta atgalios.
Tai jų gimtinė -
Mano, Tavo laimė
Po gelstančiu klevu.
Pakėliau lapą,-
O gal spindi saulė;
Geltoni ir raudoni apvadai...
Tik toks gražus
Mano pasaulis,
Kurį kasdien matai.

Su Mokytojo Diena

Šiandien tylu tylu -
Tik šypsenos ir gėlės,
Nėra nė vieno mosto
Pykčiui, nė skriaudų.
Suglaudę petukus
Pro atlapas duris įėjo
Pirmokas, dvyliktokas,
Einame ir mes kartu.
Tai kas, kad mokytoja
Ir plaukai pražilo,
Gyvenimo keliai bendri visų,
Paduodu ranką
Vėl ryto skambučiui -
Tyliai tyliai
Ir einame prie suolo -
Visų gražaus stalo,
Prie kurio kiekvienas
Kažkada sėdėjome...
Atrodo, ką tiktai pakilome
Ir nešame gražiausią gėlę -
GYVENIMĄ visi kartu.

Achilo kulnas

Manai , žmogus
Tada tik nemirtingas,
Kada sutampa
Žodžiai ir darbai;
Kada jo siela
Tik į dangų kyla,-
Ne žodžiais, bet darbais?..
Visi turi kulną Achilo -
Pakrikštijo kažko
Visai ne taip...
Juk deivės ir žinojo -
Žus dėl to Achilas,
Nemirtingumas-tai nuodai...
Visus ir perveria strėlė -
Tai meilės, tai pavydo,
Tada sumirga net kulnai
Ir lekia, skrieja mintys -
Laimėti kovą
Kartais negerai...
Išlieka nemirtingi
Ir blogi darbai.

Kančia

Dažnai kančios žmogus
Kaip narkomanas opiumo
Primygtinai sau nori
Ir kažko vis laukia,
Jeigu gyvenimas nepakiša
Jam po pagalve vakare,
Rytais visus savus burnoja,
Kad jie jo nesupranta,
Nepildo visų jo kaprizų,
O norai būna didesni
Už nuopelnus , deja...
Moterys prisigalvoja meilę
Ir kaltina vyriškį,
Kad tas nesuka galvos
Ir nešnabžda į ausį:
“Myliu, Tu-mano saule“,-
Bet atsakas irgi ne tas...
Tiktai maži vaikai
Nujaučia tikrą kančią,-
Be žodžių tėvo, motinos
Nesantaikos pradžių pradžios.

Prašymas

Tautodailininko Albino Šileikos darbas

Žmogus užgimęs
Kad sukurtų gėrį ;
Kai kam nesisekė -
Nuvinguriavo ir kreivi keliai...
Dažnai viena galvoju,
Kodėl neįdavė gamta pieštuko,
Mažyčio aštraus peilio,
Kad gimtų, mus pradžiugintų
Iš medžio puikūs drožiniai.
Kitam būtų padavusi plaktuką -
Iškaltų akmenį, visi žiūrėtų,
Skulptūrų parke vaikščiotų
Lyg Apolonai žmonės
Su disku ir strėle prie šono.
Dainuotų Paris,
Rinktųsi vėl iš trijų gražuolę,
Nepavydėtų viena kitai,
Neprašytų jo malonės,
Neužsidegtų karo židiniai...
Po šitiek metų
Vis to paties,
Žmogau, tebeprašai...

Visi geri

Daug medžių pumpurų,
Mus myli, gydo;
Jie nori, kad gyventume sveiki,
Ir visos gėlės nepavydi -
Dalina kvapą, grožį,
Kad tik būtume linksmi.
Ir kiekviena žolė
Prie tako, viešo kelio
Lyg šaukia:“Mane prisimink“...
Atnešiu tau kiekvieną žodį
Ir dėkosiu žemei:“Tu mane priimk“...
Vėjas nupūs smėlio kalnelį,
Ant jo akmuo prabils:
„Apsaugok medį ir gėlelę,
Tada jie ir tave primins“.

Tik nebadyk kito pirštu

Daug medžių
Net labai gražių,
Pro kuriuos eidama
Ir nesustoju, nepažvelgiu
Ir vėl toliau einu.
Dažnai sustoju ties kreivu,
Kurio ir šakos,
Šaknys išsiskleidusios
Užstoja kelią,
Bėga pridurmui.
Matau, kad kojos
Tokios šleivos
Ir ima juokas -
Kvatojamės abu...
Dabar tiktai
Ir į save pažvelgus
Iš šono pamatau,
Kokia juokinga
Aš esu.