Juoda naktis

Būna skaudžių naktų -
Tai ranką, dantį skauda.
Ilgai užmigti negaliu,
Vartausi ir vartausi.
Siaura tada ir lova
Ir visai tuščia galva
Ant sujauktos pagalvės,
Kokia atrodo ji kieta -
Kaip kumštis arba kelmas.
Saulėtekis, nauja diena;
Dabar tik širdį skauda,
Kad ši naktis paliko
Be sapnų gražių,
Be pasakos senos,
Kuri tik Tau skirta -
Apie undinės ilgus juodus,
Gelsvus saulės plaukus.
Taip jungiasi gyvybė
Ir nežinoma mirtis,
O vidury tokios nakties
Gal skausmas?

Sekundė

Kur buvau vakar,
Nenueisiu ryt -
Jau kitos pėdos,
Kitaip stalas pataisytas
Ir kitas duonos kepalas,
Kita gira – sena jau išgerta -
Ir šalia tavo dubenėlis
Pastatytas – kitas.
Tiktai sekundę plaka
Tuo pačiu ritmu širdis,
O jaudulys jau šiandien – kitas...
Pasisekė dar vakar gėlę
Nuo stiebelio nuraškyti,
Bet kvapas šiandien – kitas;
Kada laisva, kai SAVO kambary,
Jos žiedas - akys švyti.

Erškėtrožė

Erškėtrožių krūmeliai
Prie pat vandenėlio -
Jie dar skaistesni nei žiedai,
Tik rudenį matau,
Kokia ši vasara graži,-
Kaip saulės spinduliai.
Nurausvino visus visus -
Net švyti vakare danguj
Raudoni jos šilti veidai...
Jau baigiasi ir tolsta
Šitas siautulingas šokis
Ir nuovargiu prabyla obuoliai:
-Nuskink nors vieną,
Vasara vilioklė
Apkarstė obelį linksmai;
Dabar jau lūžta šakos,
Krinta kvapnūs jos kerai.
Erškėtis juokiasi -
Mažyčiai, smulkūs vaisiai,
Bet saldūs kaip medus
Ir laikosi ilgai ilgai.
Čia mūsų metai...štai.

Sužydo karklai

Kai krūmuose pražysta
Karklo garbiniai,
Atrodo, gražus keras
Su daug daug galvelių,
O žmonės žiūri
Ir prisimena laikus,
Kada jų sūnūs
Ir jie patys buvo
Pasiųsti į karą...
Nukrito visi lapai,
Raudonuoja dideli kelmai
Ir sniego kaubury
Tarsi kraujo lašeliai,
Pusnis – kapeliai...
Ir būna metai,
Kai užgimsta vien
Berniukai,-kaip medeliai.
Skaičiuoja žmonės,
Vėl prisimena anuos laikus,
Kiek jų tada negrįžo
Iš juodų mirties nasrų ,
Iš to prakeiksmo - karo.
Bučiuoju, glostau vaikaičius;
Oi, kokios švelnios jų visų
Mielos galvelės,
Į žalią karklą vėl žiūriu,
Kiek daug jame žiedų -
Nejaugi žemėje vėl karas?

Delne

Skiriu vaikaičiui Juozukui

Kaip laukiame
Ir jis taip laukia,
Kad tiktai būtų dideli.
Kiekvieną sėklą norisi
Švelniai tada priglausti,
Kai jos švelnumą pajunti.
Maža ranka-nepilnametis,
Bet kėlė sėklą jau savo delne.
-Kokia jinai maža,-pasakė,-
Kodėl didesnė ši, kita...
Ir kokios švelnios visos sėklos;
Kankorėžiai netgi pušies -
Jie skleidžia tokį kvapą,
Nuo kurio gali apsvaigti
Ir nepraeisi, jie - tai ateitis...
Ir Tavo, vaike, ranka dar mažytė,
Bet ji dabar labai jautri,
Jeigu galėjo man parodyti,
Pakelt nuo žemės, pamatyti;
Nusišypsoti ir ilgai laikyti,
Manau, kad esame ir sieloje
Jau dideli.

Dalia

Ruduo-tai metas,
Kada renka derlių,
Pasėja vėl į mišką
Ir arimus purius.
Kiekvienoje kertelėje -
Sėja ir augalas,-
Tas pats ir mūsų širdyse,
Ką tik pasėji, nepražus.
Pasėtas gėris greitai auga,
Užgožia piktžoles piktas;
Ir joms tokia pati
Juk šviečia saulė,
Bet ravime ir baramės...
O gal ir nevalia?
Pats augalėlis ir žmogus
Išsirenka,
Kas jam gražiausia
Ir paima,
Kokia tik jam dalia
Skirta.
O kas yra dalia?

Urvena

Gražuolė mano Urvena,
Dar neseniai draugauju,
Bet niekada tu
Nebarei piktai manęs,
Abi vis kalbamės.
Aš tau kalbu-tu atsakai,
Abi toliau čiurlename -
Tokie pažįstami garsai,-
Kaip tėvo smuikas,-
Seno, mylinčio gitarą.
Per lieptelius – šaknis
Tavo srovė gurgena
Ir surenka akmenėlius
Lyg žemdirbys javus
Į plačią, gražią saują.
Upele, tavo vardas iš laukų,
Kur senas dalgis,
Nauja kuliamoji žvanga...
Dabar kasdien
Su tavimi brendu,
Tegu susipina Mušėjaus bangos
Ir mano nuogos rankos.
Oi, ačiū tau. Plaukiu...