Rudens keliai

Migruoja paukščiai
Nenurodytais keliais,
Tik žvaigždės, mirksinčios
Per juodą dangų,
Nutiesia kelią iš namų
Į svetimą padangę.
Ir kiek čia jų, iš kur kiti,
Vis mus kas dieną lanko?
Jie skrenda iš toli toli,
Prie mūsų tik padaro lanką
Ir nakčiai nusileidžia.
Jie mums visi savi,
Nes mus pasveikina
Mažu sparnu -
Lyg nusilenkia...
Balti laiveliai skrenda jau
Ir savo tvenkinį aplanko.
Nemok ranka, palauk.
Tik sutrikdysi jiems
Gyvybės kelią -
Amžinąją tvarką.

Tu tuo tiki?
O kaipgi mūsų vaikai skrenda?

Į saulę

Diena prasideda su saule,
O šiandien ji tokia kaitri,
Kad galiu eiti į pasaulį
Su spinduliu širdy.
Galiu ir tau parnešti laimę
Ir melsvo dangaus gabalėlį,
Ir debesėlį iš toli -
Tik pasitikti jau mane turi...
Čia, žemėje, upeliai teka,
Ežere taip gaivu -
Vilnis pliuškenasi skaidri,
Prie kranto tik nutyla,
Trumpam stabtelėja,-
Žėruoja, tviska ugnimi...
Ir ąžuolai miške didžiuliai,
Paukščiai ten skardena,
Pakyla, skrenda -
Jau padebesy...
Į saulę einame visi -
Su saule juk negyveni?..

Ąžuolai po audros

Matei, kaip lūžta
Stiprūs ąžuolai?
Šakas į žemę atremia,
Viršūnę iš dangaus
Į žemę panardina.
Ir ne iškart suprasi,-
Vėtra ar griaustinis
Jo šerdį šitaip pagadino.
O gal braškėjo jau seniai,
Tik miškas ir girdėjo
Skaudžią žinią,
Kad niekada sūnus
Jau nepareis namo
Į savąją gimtinę...
Gedėjo Eglė lig aušros;
Dabar tik ji ir žino,
Kiek daug iškentę
Šie žali miškai -
Pušynai, ąžuolynai.

Vaikučių kampelis

Miške paukšteliai
Suko, suko lizdą
Ir išaugino vaikelius,
O voveraitė drevėje
Jau taiso vovieriukams
Maisto atsargų.
Dar rūpinasi, laksto,
Prikyštę pakaišiusi,
Gal ras kelis grybus -
Padžiaus sau ant šakos;
Tie šils ir skleis
Miško kvapus...
Dar suka vanagas
Virš žalio miško
Kelis plačius ratus,
Bet žino voverės ir kiškiai -
Naudos nebus...
Kraitelyje ir man
Du pūpso baravykai;
Ir ačiū-jau ruduo.

Iš miško patirties

Miškai vis šakomis užgriuvę,
Šitiek jų sudžiuvo ir supuvo.
Ir vėl įsisiūbavusi audra
Nulaužė, nutrenkė,-
Dabar po kojom kliūva,
Jeigu einu per jas basa...
Kiek metų reikia medžiui,
Kad užgytų kūnas -
Kraujuoja atvira žaizda,
O man tik savos kojos rūpi;
Juk ir visiems tas pats,
Gal dar geriau...
Prie likusios šakos prisirišau
Storiausią virvę
Ir aukštyn užsilipau
Kaip voro siūlais -
Laiko, dar nenukritau.
Jei rasite kada
Mane pakrūmėje
Su nutraukta galva,
Žinokit, voras gaudė musę,
O aš ir įkliuvau...
Deja.

Siūlų kamuolys

Iš pasakos senos
Rinkausi ploną siūlą,
Ėjau vis paskui jį -
Viskuo tikėjau ir sekiau,
Bet kartais ima ir užkliūva
Už nulaužtos šakos
Ar dar žemiau, aukščiau...
Į kamuolėlį vis vyniojau,
Bet jis iškrito iš delnų
Ir nuriedėjo į pakalnę -
Visai ne ten, kur aš einu.
Dabar tik sėdžiu ir kalbu,
Kad ne ten vedė siūlas...
Gal ragana esu?

Akmenėliai

Ir vėl tie akmenėliai
Pinasi po kojomis -
Seni seni laikai,
Bet juos net aidas atkartoja,
Kai ritasi nuo kalno,
Iš labai aukštai...
Kita diena -
Naujas rytojus;
Aš ne artojas,
Tik nauja vaga einu.
Vis ieškau rankos,
Tavo žvilgsnio, mosto,-
Net kartais
Ir surauktų antakių...
Kai ritasi kažkas per skruostą,
Tik atgalia ranka
Nubraukusi einu,
Kad akmenėlis mažas,
Jau išsprūdęs iš po kojų,
Dar neužgautų
Ir Tavęs, kitų...

Bet vis neatsargi esu.