Kas išlieka

Beveik visi daiktai
Dažnai naujai atgimsta;
Po daugel metų vėl prisikelia
Nauju žodžiu ar skambesiu,
Seniai jau pamirštu,
Net medis turi vėl jaunystę -
Ir nukirsta šaka, kaladė
Taip palengva nyksta,
Apauga samanomis,
Mažyčiais atminimo grybais
Ir kerpės auga,
Džiaugiasi ant jų.
Tada prisimenu savo vaikystę,
Savus namus-jų nebėra,
Bet atmintis su manimi
Vis keičiasi ir nyksta.
Neliks, kai nebebus manęs.

Pirmoji pamoka

Rugsėjo rytas.
Susikaupimo valanda.
Kažkam pirmoji pamoka,
Kuri su gėlių puokšte
Ką tik prasidėjo.
Ji bus visam gyvenimui -
Šviesi, atmintina,-
Tarsi palaiminta saulutės,
Kuri Tau tik šviest pradėjo.
Ir šypsosi draugai,
Ir mokytoja bus Tau sava,
Mažasis mokiny,
Tu nesigėdyk žodžio:
„Pirmokėlis“.
Visi mes taip sėdėjome.

Lietus iš saulės

Nulijo, lijo -
Ne po vieną lašą;
Tokia tvarka,
Dermė visų,
Kad matome
Ir jaučiame
Tik tokį lašą,
Kuris nukrenta
Tiktai tau
Ir ant pečių...
Tada nešu
Kaip deglą,
Kaip didžiulę saulę,
O lyja, lyja...
Šaldo ją lietus.
Apsidairau dažnai,
Kas dar toliau,
Virš debesų,-
Nėra kitų kelių.

Vaivorykštė

Lietus ir dargana
Sustabdo kojas,
Bet ne mano sielą -
Ji išsiskleidžia
Dar tokia ryški,
Kada vaivorykštė
Iškyla ir nubėga
Toli, už miško,
Lik paties dangaus,
Ir ji-jau debesy.
Aš bėgu, bėgu,
Ji mane palieka
Lig pusės vandeny...
Tada lietus -
Toks mielas mielas
Ir ašara paskęsta
Vėjo, lapų ūžesy.
Niekas nemato...
Akys Tavo -
Visa mano siela.
Lietus, lašai -
Juk ne pirmi...

Labiau myliu

Visų namų stogai
Žmogų apsaugo:
Ir nuo lietaus,
Nuo vėjo -
Rudeninio ir žvarbaus;
Labai dažnai žiūriu
Į savo namo stogą,
Matau tik dangų,
Skaisčią saulę,
Debesis virš jo...
Gerai, kad jie praūžia,
Greitai vėl nuplaukia -
Atsiveria mėlynė
Tavųjų akių...
Žiūriu ir nesuprasdama
Savęs dažniausiai klausiu:
Kodėl aš taip Tave,
O, mėlynas dangau,
Nei visa kita
Vis labiau myliu?..

Girios aidas

Lauke, kambaryje;
Žiemos sniege ir pusnyje
Išlieka pėdos,
Žvilgsniai-meilė,
Todėl ir nenešioju niekada
Nuo saulės -
Juodų akinių,
Kurie gadina vaizdą ...
Kai skrenda mintys,
Jas renku ir Tau nešu -
Tegu tiktai neišsisklaido,
Abiems dar išsipildo.
O gal aš per prasta esu,
Tik gyvenu mišku -
Esu dar iki šiol maža,
Apsamanojusių kelmų mergaitė?..
Neįmantrius žodžius renku,
Tarptautinių labiausiai vengiu,
Kad Tu suprastum,
Kaip labai myliu
Savo kiemelį -
Nuostabią gimtinę,
Girių aidą.

Vandens galia

Vandens lašelyje
Sutelpa viskas -
Meilė, gėris
Ir spindi saulė,
Šypsosi jame...
Kaip veidrodyje
Atsispindi baltas debesėlis
Ir plaukia su banga.
Apsikabina prie krantų,
Kur plauna smėlį,
Ir žiūri, ir dainuoja
Apie tėviškėlę,
Apie mažas trobas.
Vandens mažame lopinėlyje
Aš skandinu savo svajas.
Kaip medžio lapas
Jos paskęsta, keliasi
Ir vėl pradingsta,
Taip reikalingame
Visiems dumble.
Jisai dar gydo;
Jis-sielos trąša....