Gerai, kad pavardės
Ir datos pasimiršta, –
Sekiotų amžinai ir atmintis,
Į nebūtį išeina, kas jau miršta,
Į žemę, kas iš žemės –
Tokia ir mūs būtis.
Gera žiūrėti, kol dar saulė kyla,
O nusileidžia vakare,
Eini jai iš paskos,
Tarytum padai svyla,
Dega žarija, kol skauda,
Gyvą paveikslą saugai savyje.
Kada tai supranti,
Apkabini stipriau mažytį vaiką,
Kalbi, seki jam pasaką,
Be pabaigos,
Lyg metų ratai suktųsi iš naujo, –
Prieiti kelio pabaigą –
Reikia drąsos.
Pastovėkime abu
Po dangaus skėčiu,
Tegu lietus nuprausia
Mūsų sielas,
Gėlas vanduo
Te sūrias ašaras praskiedžia,
Virsta aidu…
Apjuosk vaivorykšte
Ir visą dangaus skliautą,
Šviesos lašai,
Per odą įsismelkę,
Krauju pavirtę,
Tegu alma…
Stovėkime ilgai ilgai
Debesėliu apsigaubę,
Dangaus ranka švelni
Mus tegu saugo…
Iš jos ir pasikels
Pagarba senovės papročiams,
Pavirtę tik šventais
Padėkos lašais pakils dangų,
Su giesmės garsais
Tegu ten pasibeldžia.
Žemę sušildo saulė,
Dieną uždega šviesa,
O mano sielą – meilė,
Dalinama kas dieną
Tau – tik nuo manęs…
Paliesk man plaukus,
Nušvisiu saule prieš tave,
Atversi dangų akyse,
Pabūsiu naktimis
Balta šviesa, –
Pasaulis nuostabus,
Kai tu esi šalia,
Ne saulė šildo mus,
O laimė širdyje.
Virš debesų – skaistus dangus
Ir šviesi saulė,
O naktimis – žvaigždžių šviesa,
Kai debesys nebe užstoja,
Dainuoju apie laimę,
Kurios ir žemėje nėra.
Į debesis pakyla vandenys,
Gesina įsiplieskusias kaitras,
Įsisiūbuoja Mėnuo,
Besivydamas Vakarę, –
Iš čia ir meilė uždegta…
Siūbuoja vėjas debesų laivelį,
Palinksta burė pakelta,
Virš debesų abu mes pasikėlę, –
Nebaisūs kirčiai ir audra.
Kaip gera vakarais
Į muzikos pasaulį pasinerti, –
Apgaubia sutema,
Seni prisiminimai – šventė
Mano mūruose…
Siūbuoja prieš akis
Baltų beržų kamienai,
Lenkiasi žalios kepurės,
Atrodo, kad ir tu šalia,
Dar jaunas mokinukas,
Bet smalsus jau vaikas,
Balta burė jūroje…
Nuščiūva vakaro tamsa,
Tylu už durų,
Juodas mano langas,
O širdyje vis skamba
Kažkieno sukurta muzika,
Kalbina ir žiūri...
O gal tu ją man sukūrei?
Prisimenu, kai sirgdavo vaikai,
Kokia ilga naktis prie lovos,
Jie ir dabar prisimena akis,
Nors dienos išsiplovė…
Bejėgis visada jautiesi
Prieš ligą ir likimo blogį,
Prisimenu paliekančius žemę
Vienintelius gimdytojus,
Teko užmerkti jiems akis,
Senatvė – nepataisoma,
Bet turi logiką…
Keliauju atviru keliu,
Išsiskyrimai, netektys
Ir ašarų pakalnė,
Kai vyro netenki,
O jo plaukai – dar ne balti, –
Pati jaunystė akyse,
Sapnai po to vis lydi slogūs…
Žiūriu šiandieną į vaikaičius –
Linksmi bėgioja,
O kas jų tyko iš paskos,
Juslus daraisi ir žvalgaisi, –
Praeities duobės juk atsikartoja.
Paukščiai meta plunksnas
Prieš tolimą rudens kelionę,
Pakeičia spalvą žvėrys,
Prisitaiko prie žiemos,
Nors laikrodžių neturi,
Neskaito ir televizorių nežiūri,
Kalendorių lapelių neplėšo,
Bet laikosi gamtos tvarkos, –
Saugo savo sveikatą ir vaikus.
Žmogus prasėdi suoluose
Dvylika ar kiek metelių,
Pavarto apie meilę žurnalus, –
Kokie puošnūs viršeliai,
Kiek atvirumo – nuogumos,
Bet kiek skyrybų
Per didžiuosius ekranus…
Paukščiai iškeliauja ir sugrįžta,
O žmogus?
