Ar matei,
Kiek metų tęsiasi
Jaunų draugystė,
Kol perauga į meilę?
Iš pirmo žvilgsnio pamatytas,
Aistra vadinamas paveikslas
Sužvilga tartum lašas saulėje
Ir išgaruoja laimė…
Kol viskas neišbandyta,
Neteks iš vienos taurės
Per visą amžių gerti...
Du lašai – vienas pasaulis,
Susilieja su dangumi
Ir atsispindi žemėje…
Dainos melodija,
Dainuojanti apie meilę,
Visada romantiška...
Kai susilieja du garsai,
Jaučia abu jauni,
Nušvinta akyse
Gyvenimo palaima.
Susiglauskim, balandėli,
Bus šilčiau tupėti,
Vėją, pūgą, šaltą speigą
Reikia nugalėti…
Atnešk grūdą, trupinėlį,
Ką radai prie namo,
Lesink, dėk man į snapelį,
Girdyk vaikų mamą...
Taip burkuoja balandėliai
Kieme ir palangėje
Visą mielą parą.
Visada žinau:
Nuo durų veda
Kas pavasarį takelis,
Išeinu į kiemą,
Žiemą – pusnys,
O vasarą žolynai želia,
Alyvos ir jazminai
Kvepia...
Kas sava ir ne sava,
Susiveda į kelią, –
Kuo ilgiau eini,
Tuo daugiau sužinai,
Kas gera ir negera…
Mano pasaulis nesiskiria nuo tavo,
Skiriasi tik nueiti keliai,
Siauri takeliai,
Prie jų – liepelės,
Budi beržas,
Klevas,
Eglė ir pušelė.
Lakštingala suokia
Rytais ir vakarais
Visam miškui ir draugams,
Varnėnas suokia ne tik man
Prie inkilo palangėje,
Žvirbliukas čirškia visą žiemą
Dėkodamas už grūdą,
Kurį paberiu…
Gera būt suprasti
Visų paukščių kalbą,
Tada pataptų ir pasaulis,
Visiems labiau suprantamas,
Žinotų, kas yra jų laimė,
Meilė.
Šiandien esu laiminga,
Man nieko iš tavęs nereikia,
Tik būk laimingas,
Krauk gerumo kraitę,
Dalink iš jos,
Ką tau sukrovė per metus
Tėvai ir broliai,
Daugel seserų…
Mūsų kelias buvo,
Gal ir bus duobėtas,
Pribarstytas ir aštrios skaldos,
Paženklintas akmenų,
Bet jie – su užrašais
Taikos metu…
Man nieko iš nieko nereikia,
Kad tik užaugtų žmonės,
Nepamatę karo dūmų,
Skeveldrų bombų,
Šovinių gelsvų,
Su kuriais maži mes žaisdavome,
Slėpdamiesi nuo tėvų,
Nes neturėjome žaislų kitokių,
O šakas iš miško
Vadinome arkliuku…
Dabar esu
Laisvas žmogus.
Per savo amžių
Pamačiau daug jūrų,
Ne vieną vandenyną
Ir prie kojų pajutau,
Tegu jų vandenys ir būna sūrūs,
Kaip ašaros ištryškusios,
Vis tiek labai gražu…
Iškyla bangų keteros,
Nežinia ką plukdo,
Gal burinį laivelį blaško
Kaip skiedras,
O jį vairuoja jaunas jūrininkas,
Pasens, pražils, bus panašus į burę,
Kol bangų muziką supras…
Kai po ilgos kelionės
Į rankas paima smuiką,
Prakalbina stygas, –
Jos graudžiai virpa,
Primena audras,
Paliktas ant kranto sesutes…
Tu šiandien man atstoji burę,
Debesų bangas,
Gūdų išsiskyrimą,
Nutrūkusias stygas.
Suklūsta paukštis
Kai išgirsta
Triukšmą miškuose
Ir giesmė nutrūksta…
Rašau ir suklustu,
Nutrūksta mintys,
Kada skambina,
Be reikalo...
Visiems reikia tylos,
Žodis prašosi pasakomas,
Užrašomas lėtai,
Paleidžiamas ir pasivaikščioti
Po lauką…
Paukštis sugrįžta į lizdelį,
Išbaidytas virpa,
Sušaldo kiaušinius, –
Visiems reikia tylos,
Nesveikas gimsta vaikas.
Žodžiai nebegrįžta,
Prisimeni – po laiko,
Neskambinkit, be reikalo.
