Gulbių poros

Kur aš eisiu atsikėlus

Pavasario rytą,

Nusivilkus kailiniukus

Per žiemą vilkėtus?

Tėtis tempė, raugė, dažė,

Pasiuvo sesutė,

Kur padėsiu vasarėlę,

Kai toks karštis pučia?

Tau parodysiu suknelę

Ir naujus karolius, –

Jie – berneliui artojėliui,

Man nereikia pono.

Apibėgau visą kiemą

Ir vaikystės pievą,

Jau veduosi vaikų pulką

Užsimovus žiedą.

Kur aš eisiu pavakarį,

Kai ataušta oras,

Jei nešauksim, nematysim, –

Plaukia gulbių poros...

Ona Baliukienė

Pražydau

Dėl tavęs pražydau,

Tapau rože mylinčia,

Skruostai tik tau tviska,

Ausyse – baltų rožių auskarai,

Skamba varpeliai visą rytą,

Taip gieda vyturiai,

Kas akyse, tik tu matai…

Dėl tavęs, tik dėl tavęs

Ankstyvą rytą kėliau,

Bridau per pievą,

Skyniau ramunes,

Pyniau vainiką,

Rožė ten pritiko –

Tik dėl tavęs, tik dėl tavęs…

Dėl tavęs nusiprausiau

Tyrais rasos lašais, –

Saulėje taip spindi

Visos gražios gėlės,

Kurias apšviečia

Laimės spinduliai, –

Tik dėl tavęs pražydau...

Ar matai?

Žvaigždėtas dangus

Vaikystė ir senatvė

Susitinka gan retai,

Sveikinasi vaikas bėgdamas,

O senas stuksi lazdele,

Į atminimo akmenį

Virš biraus smėlio…

Jaunystės kelias, –

Kaip saulės ir mėnulio, –

Labinasi kartą

Paryčiais per mėnesį,

Keliauja pavieniui

Per blyškų dangų,

O žemė stebisi:

– Kokie jie vieniši,

Iš čia matau ir Paukščių Taką,

Pasvirusius ir Šienpjovius

Naktį kiekvieną,

Vis laukiu nekantraudama,

Kada žvaigždėtame danguje

Už rankos imtų

Jaunas mėnuo…

Nusišypsok dar kartą

Tu vis matai mane,

Kada šypsausi,

Panaši esu šiandieną

Į saulę debesy...

O nematai manęs,

Kada audra artėja

Ir krenta dideli

Lietaus lašai

Iš juodo debesies…

Tu kalbini mane,

Kaip šiltas vėjas,

Nesišypsoti negaliu,

Lenkiuosi prie tavęs,

O nepalieti šį vakarą,

Tamsai artėjant,

Kada pradingsta šypsena…

Tu pamatai mane,

Kai nauja suknelė plazda,

Pakelta virš kelių vėjo,

Šypsaisi savyje,

O nesakai, kad myli,

Kaip mylėjęs…

Nepažinai manęs?

Mūsų vaikaičiams

Nevaikštau naktimis

Mėnulio šviesoje, –

Dangus žvaigždėtas

Ir dienomis spindi,

Neieškau ir paparčio žiedo,

Kai pirštą papuošia

Aukso žiedas…

Tegu vaikaičiai

Uždega ir Joninėms

Laužus skaisčius,

Nuplukdo vainikėlį,

Išsirenka mergeles,

Tik juos vienus mylėjusias…

Be dygių rožių,

Yra gėlelių nuostabių,

Kurios pražysta –

Neišrankios,

Laukia metus, dvejus,

Prisiglaudžia,

Kada pašaukia.

Prarėgėjimai

Masina tolimi kraštai,

Melodijos dar negirdėtos, –

Paukščių balsai – kitokie…

Daug daug takelių,

O jėgų vis darosi mažiau,

Ir vienas kelias – ilgas,

Kas dieną – vis ilgesnis,

Reikėtų užsibraukti liniją,

Už kurios daugiau

Nebeieškočiau…

Nusilpsta rankos,

Kojos vis dažniau,

Akių šviesa – ribota,

Romantikos – mažiau, –

Palieka meilė,

Iš dangaus padovanota,

Apkabini ir žiūri akimis…

Nejaugi ašarotos?

 

Atsiliepkite

Laiškai nuo seno

Siunčiami oro paštu, –

Balandžiai žino kelią,

Iš kur jie parvežti,

Sugrįžta į namus,

Parnešdami ir žinią,

Kaip vaikai gyvena…

Nelengva skristi iš toli, –

Vandenynas skiria,

O ten ir vėjai stipresni

Ir audros debesis iš ten atgynė…

Kalbu su sūnumi,

O džiaugsmo aidas sklinda,

Mažylis atsiliepia iš toli,

Pamoja rankele;

Girdžiu tave,

Kol ausys girdi…