Ilgos naktys

Uždegė dangus

Spindinčią laiko žvakę,

Tarp nesuskaičiuojamų šviesulių

Ir mano kažkur dega,

Matau tik naktį...

Kalėdos – naujas šviesos takas,

Išeikime drauge,

Kaip viena siela,

Dvi švieselės imtų degti…

Svajonė – saulė,

Kai susitinka akys,

Daugiau nereikia kelti žvilgsnio,

Dangus – tik tavo akyse,

Bet man jos neatsako.

Oi, tos ilgos naktys...

Nuo Kalėdų iki kitų Kalėdų

Kažkada buvome vaikai,

Savotiškai patiklūs,

Tikėjome tėvais,

Kalėda baltu,

Kuris pasuka laiko rodykles,

Dvyliktosios laukėme,

Labiausiai – dovanų,

Laiškų, ranka rašytų,

Juos perskaitė mama

Prie šilto židinio…

Kažkada buvome paaugliai,

Savotiškai padykę,

Į sniego gniūžtę

Papuldavo akmuo,

Pataikęs į kaimyno langą

Jį skardiai dauždavo,

Nebūdavo, nerasdavo kaltų, –

Visus išpildavo raudonis,

Neišpasakotas sykį…

Visi buvome jauni,

Pamiršome, kas buvo tėvų prisakyta,

Mylėjome ir šėlome,

Saliutus leidome,

Jausmus sprogdinome,

Kai kam nudegdavo ranka,

Kitiems ir širdys…

Visi bus ir seni,

Narstys paeiliui gyvenimo

Vienodai spindinčius tarpsnius,

Tarytum rožinius rožančiaus,

Kol vieną dieną atsiskleis,

Kaip gera buvo,

Nuostabu lig šiol gyventi...

Visus priglaus dangus, –

Žemė – bedantė.

Kūčių dovana

Laukiau seno Senio,

Su žila barzda,

O atėjo jaunas,

Su krepšeliu dovanų, –

Toks jis didelis,

Buvęs mano mokinys,

Dar pamenu tave,

O aš, kokia buvau,

Tokia likau – maža,

Net pečių nepasiekiau

Bučiuodama…

Dar tikiuosi,

Kad užaugs ir tau barzda,

Užsiraitys ūsai

Ligi pat ausų,

Neaplenksi mano durų,

O tada,

Išbučiuosiu žandus

Tau abu...

Šventą dieną buvome šalia.

Tegu prašvis

Užšąla pamažu

Srovelės upeliukų,

Išjungiami fontanai,

Ledas gulasi lengvai

Ant žalių tvenkinių,

Pramerkia nendrės

Akis iš gilumų,

Aplinkui balta,

Tylu, ramu…

Oi, naktys – tokios ilgos,

Apgaubtos sapnų,

Iš pasakų ir knygų

Atjoja milžinai

Ant bėrų žirgų,

Seselės mielos,

Paruoškite stalus,

Apdenkit staltiese

Iš skrynių dyvinų,

Motulės raudose vis minimų,

Paklokite jiems patalus

Prie tėvelio skobinių,

Giesme lydėkite,

Pritarkite vamzdeliais

Medžio gyvasties žievių…

Nakties melodija graudi,

Saulėtekis toli toli,

Tegu nušvis.

Metu pirštinę baltą

Juozas

Tegu būna Kalėdos

Tokios pačios,

Kaip pernai…

Tegu būna Kalėdos,

Baltos baltos,

Lyg perlas…

Tegu būna Kalėdos,

Kokios pačios,

Kaip buvo vaikystėje,

Kai slydau nuo kalno,

Baltai žybčiojo žvaigždės,

Vėjas pusnyse

Spardėsi…

Tegu būna Kalėdos,

Kai sušaldavo ašaros,

Biro, biro,

Biro į žemę,

Lyg perlai…

Tegu būna Kalėdos,

Su baltais kailinukais,

Kepure, lyg saulutės,

Metu pirštinę baltą,

Kad tėvelis pro ūsus

Vėl šypsotųsi

Ir uždainuotų,

O mes jam pritartume.

Gintarė ir Mindaugas

Kalėdinė šviesa

Gintarė

Palaiminta sekmadienio šviesa,

Ilgėja po minutę,

Senovėje ją atnešė

Ant elnio ragų

Spindinti žvaigždutė.

Rikiuojasi ir žvaigždės danguje,

Viena ir tau skirta,

Juk ta pati ir ant eglutės.

Spindėkime šviesa,

Iš mūsų sklinda meilė,

Daliname šviesas

Po visą savo šalį

Ir platųjį pasaulį,

Mažiems ir dideliems

Džiugu turėti širdyje

Šviesos linkėjimų

Kalėdinį krepšelį.

Geležis žaizdre

Gyvenimas – tai priekalas,

Ant kurio sudėtos mintys,

Lūkesčiai ir turtai,

Likimas – plaktukas,

Spragilas ar kardas,

Paima ir bando kulti,

Sukeža, kas neatlaiko,

Pasipila ir dulkės…

Kas po priekalu nebuvęs

Nemokės užjausti,

Kas jau buvo sugniuždytas,

Tam sunku pakilti,

Graužia vis akis

Nelemtos dulkės…

Bus ramu,

Kada į žemę atsigulsime.