Siurbėlės

Vasarą būnu kaime

Prie gražuolių ežerų,-

Tenai užaugau

Ir nebijojau siurbėlių,

Kur basom kojom maudausi...

Kartais ir saulė ten nuoga

Per bangas plaukia...

Atsiveria graži versmė,

Kur raibuliuoja smėlis,

Žolės plaukia...

Nėra tokių atabradų,

Kur nėra siurbėlių,

Iškart į srovę įplaukiu

Ir nepagauna....

Gyvenimas – nėra paplūdimys,

Kuriuo gali grožėtis,

Atsigulęs kaitintis.

Ramentai

Kiekvienas savo kelią

Eina be ramentų,

Kol turi savo valią,

Protą ir galias,

Kurios ir veda

Per beprasmybės labirintus

Su savo akimis

Ir sielos atrama...

Tiktai plika ranka

Ir skinasi vijoklius,

O jie vis želia, veši;

Po jais usnis dygi

Ir varnalėša visada šalia...

Jei kada atsiremsiu,

Neduokite ramentų,

Nes bus supjaustyta širdis...

Choras

Skiriu Karoliui

Palaima, kai matau,

Gražu, kada piešiu,

Dainuoju, kai girdžiu

Be jokio garso...

Tai solo – mano sielos

Ilga gyvybės dovana,

Kada įsijungiu į jūsų chorą.

Visi balsai jame,

Visi mes – žmonės

Su savo neganda,

Savo laimės dalia...

Pasaulyje yra viena daina -

Gyvenimas.

Naktis ir tiltai

Nebūname vieni,

Jeigu abu krantus

Sujungia tiltas -

Ir čia, ir ten šviesa,

Nors vienas žiburys,

Prie jo žibintas

Atšviečia kelią ar asfaltą -

Juodą ar smėlėtą -

Nukrenta nors mažiausias atspindys.

Per jį ilga kelionė,-

Dažnai net visą savo amžių

Eina ir važiuoja,

Kad pamatytų tą vienintelį

Į širdį tiltą,

Kur šviečia ir pasitikėjimo viltis...

Jeigu sulūžta

Nors viena atrama,

Niekas juo eiti ar važiuoti nebedrįs...

Naktis – tai žvakė

Ir anapus tilto,

Kada patikrinu save,

O prie savęs žibintą...

Jaunavedžiams

Ačiū Algiui Frankoniui už dainas

Draugystę, meilę

Vadinu žiedu orchidėjos,-

Pas mus ji neseniai atėjo;

Buvo dora kaip rūtos,

Graži gėlė - tiktai bijūnas,

Senatvė – tai nasturtos.

Jaunavedžių gėle

Norėčiau pavadinti,

Kad visus metus

Galėtų ja gėrėtis,

Ir po vieną žiedą skinti...

Nelaistysiu jos ašara -

Tegu jų visos spalvos byra

Ir amžiams ant jų pasilieka

Vaivorykštėje bėgančios

Mažų vaikučių pėdos.

Pusiaužiemis

50 metų jubiliejui

Paukščiai žiemoja,

Kur šilčiau,-

Žiema išvargina...

Gyvenimas štai baltas sėlina

Ir atsisėda,

Kartais savo metų nesulaukęs

Ir grandinėmis

Kaip ristas žirgas

Žvangina...

Nutrauktum, skristum

Tarsi vienaragis -

Danguje žvaigždynai

Laiką margina...

Ir nejunti,

Kada tau apšerkšnija metai,

Kai pusšimtis sukanka...

Tada ir pats gražiausias jubiliejus -

Pats brandžiausias laikas.

Pusė žiemos

Šilti meškutės kailiniai -

Joks šaltis nebaisus,

Parsikasa į savo guolį,

Netgi atveda pavasarį

Ten pat vaikus.

Visi žvėreliai

Turi savo būstą;

Kai maisto nebėra,

Ramiai užmiega,

Sulauksime pavasario

Ir mes abu.

Ką pameti , vėl surandi,-

Žiemą pavasaris

Kaip sapną baltą

Neilgam palieka;

Sugrįžta laikas,

Jei visai kažko neprarandi.