Mūsų ruduo –
Dvi balto dobilo
Šalia galvelės,
Kitos – šalia,
Nurudusios ir išbyrėjusios,
Pasėjusios grūdų
Jau pilną saują…
Papurtys vėjas
Abi mūsų galveles
Ir dobilų padaugins,
Mes būsime šalia,
Kalbėsime tik apie laimę,
Paskutinė žiedo meilę.
Oi, dobile,
Balta balta galva,
Ruduo – branda,
Gyvenimo palaima.
Trūksta rudenį
Lietaus lašų,
Kai ežeras tylus,
O tikšta burbuliukai,
Į paviršių atsitrenkę…
Trūksta ir vasaros kvapų,
Paukštelių čiulbesio,
Mažų lizde vaikų,
Debesėlio balto…
Priglust prie žemės negaliu,
Šlapia – šalta,
Užmerkusi akis lieku,
Kai lyja, merkia…
Geriau žaibuotų,
Į aukščiausią medį trenktų,
Paskui ryškėtų juosta,
Kurioje spalvų lašeliai
Tvenktųsi…
Ką aš šį rudenį jaučiu
Ir tavo sieloje randu,
Vienatvės lašą,
Tyliai krentantį.
Skaitydama kitų mintis
Savąsias užrašau,
Taip randasi knyga
Iš minčių rašto,
Verčiu po puslapį rytais,
Pakol ateina vakaras.
Tiek daug tuščių vis lapų,
O mintyse – tu,
Berželi gelstantis,
Visai be lapų,
Kiekviename – saulutės ilgesys,
Vėjelio bučinys,
Gimtosios žemės kvapas.
Nakčiai žvaigždeles prisegu, –
Jos tokios ryškios
Rudeniop, anksti pavasarį,
Nušvinta mintyse
Ir Paukščių takas,
Arčiausiai Mėnuo plakasi.
Iš kur ši Žemės planeta,
Gal ji – Kūrėjo paslaptis,
Jei mintyse neturiu atsako?
Ne nuodėmė – ieškoti kelio,
Prarast gimtinę – taip sunku,
Klajojo žmonės, kol atrado
Savo išsvajotą laimę,
Bet buvo – per vėlu…
Galvojo, kad vaikai išpirks,
Nors rėžį žemės,
Pasistatys sau ir namus, –
Sodelis, daržas, karvė, –
Čia ir gimdys savo vaikus…
Vaikai kitaip suprato laimę –
Žvejojo traukdami tinklus,
Toks platus vandenynas,
Viskas – veltui...
O iš ko mezga jų vaikai tinklus?
Pasiėmiau paskolą
Visam gyvenimui –
Ilgai ir grąžinu,
Kasmet naujai
Pavasarį matau:
Tirpsta ledokšniai,
Slūgsta pusnys,
Upeliukai teka
Iš lašų subėgę…
Atiduodu paskolą
Nuo pat vaikystės,
Žeme, tau
Brisdama per pievas,
Lipu į kalnelius,
Keliu abi rankas,
Pagaunu spindulį,
Prismeigiu žalius lapus,
Žiūriu, kaip miega…
Šiandien – ruduo,
Vėjas jau skina
Paskutinius lapus
Po vieną, vis po vieną,
Kada bus paskutinės
Paskolos grąžinimas,
Žino dangus vienas.
Kai prašvito saulė
Po ilgos liūties,
Išėjau ieškoti
Rasos karoliukų,
Vėriau ir suvėriau
Po ilgos nakties,
Lyg ant smilgos,
Saulės spindesį,
Zuikutį – netyčiuką…
Prie skaidrių karolių
Ir du auskarus segu,
Vėrinys – ant rankų,
O ant kojų – skambaliukai,
Virpina juos vėjas
Rudens atšiaurus,
Klevo lapus suka,
Suka…
👄💕
Prieik ir nusilenk,
Pabūk man princu
Iš jaunų dienų,
Primink man valsą,
Plataus žingsnio aidą,
Suksimės ratu…
Salė – didžiulė,
Mums – visas pasaulis,
Muzika – čiurlenimas
Ir nuo aukštų kalnų,
Tenai keliauju,
Užmigsiu karalaite,
Kad radęs pabučiuotum
Tu.
💋
