Gimtoji žemė mano,
Kur pievos sužaliavo,
Sava, kaip motinėlė,
Kuri augina klevą…
Iš jo pavasarėlį
Kasmet sula sruvena,
Geriu ją ir iš delno,
Su žydinčiais žiedeliais
Braukiau per baltą dangų...
Žemė man artimiausia,
Čia skalsus rugys brenda,
Grumste gelto iš molio
Ir jos akis atrandu…
Į žemę čia įspausta
Žirgelio pėdos laimė
Ir žemuogėlė rausta,
Lizdelį vaikams randi…
Mus žemė pamyluoja
Ir pakelia į saulę,
Su berželiu baltuoju
Linguojam susikibę,
Bendrą kalbą surandame.
Gyvenimo yra trys tarpsniai,
Beeidamas ir prieini
Girelę žalią, pušį aukštą,
Gal čia ir tu pati…
Ketvirtas – kalnas aukštas,
Kur broliai devyni
Dešimtą žirgą pabalnoję
Į karą joja dar su dainomis…
Atneš sesutei šilko skarą,
Iš aukso skrynios žiedelį,
Vis laukia dvylika metelių ,–
Motulė visada kantri…
Pakilo vieversiu bernelis,
Jo balsas girdisi toli,
Naktis užstojo dydį kelią,
Kai vienas iš visų lieki…
Nėra nei aukso skrynių,
Nei gintaro pilių,
Banguoja – šniokščia jūra,
Trys vėrinėliai gintarų:
Laukiu, myliu, tikiu.
Lazdelė klevo – grynas auksas,
Pasiramstydama einu,
Ji mane veda,
Nesibijau ir aukščio…
O kartais pamirštu,
Prisimenu jaunystę,
Statau kojas tvirtai,
Kai būnu su draugais,
Nebebijau paslysti…
Liūdniausia – neregio lazda,
Klausa atstoja – kelią rodo,
Prie metų slenksčio prieinu,
Lazdos galu pabeldžiu –
Vartus atidaro…
Dainą girdžiu,
Pritariu ir chorui, –
Vaikystės metuose jaučiau,
Kad bus senatvėje lazda,
Troba – iš molio,
Geltono smėlio – nepritrūksiu oro…
Lazda – tai kregždė,
Iš padangių vyturys,
Ir kas tik nori.
Ona Baliukienė su Dalia Bingelyte - Stroliene
Pradėjau gėrėtis naktimis,
Kai išvydau jonvabalį,
Šviečiantį ant žolės,
Iki tol maniau,
Kad jis – drugelis,
Kaip ir tu,
Kada ėjome kartu…
Paliečiau ir nustebau,
Jis – mažytė kirmėlė,
O pilvelyje – ugnelė,
Tarsi drignė pamiškėje,
Laimės žiburys…
Pabaigiau svajoti naktimis,
Rytas vasarą ankstyvas,
Greitai švis,
Baigėsi ir Joninių naktis,
Tavo akys danguje
Sužibo vidury nakties
Ir užgeso…
Nebešvies.
Mano gimtinės gelmėje
Paskęstų tik žuvis,
Lydeka čia išneršia
Ir grįžta vėl į ežerėlį
Iki kito pavasario,
Vaikų nebepažįsta,
Kai sutinka…
Mano gimtinės pakrantės balose
Purienos geltonuoja,
Lapais žiedus uždengia,
Kai atslenka šalna,
Juos gelbsti,
Kad vėl žydėtų,
Neprapultų amžiams…
Mano gimtinės laukuose,
Kanopomis varpytuose,
Kyla rugių varpos,
Rugiagėlių akelės žiūri melsvos,
Su aguonėle sveikinasi,
Paberia čia sėklas,
Kad prisikeltų…
Mano darželiuose dar žydi gėlės,
Senos moterėlės laisto,
Kad vis gražėtų
Prie namų,
Pavasaris, kad prisikeltų,
Į širdį pasibelstų.
Visko, ko reikia, jau turiu,
Kol dirbau, užsidirbau,
Dabar bereikia vien gėlių
Ir žemuogių ant smilgos…
Kvepėtų troba vainiku
Iš paprastų ramunių,
Suktų bitelė rateliu
Ir mano dieną ilgintų…
Laiko rodyklės – iš gėlių,
Paremtos medžio lazdele,
Surištos kaspinu su tulpėmis,
Visko, ko reikia, jau turiu,
Trūksta vakarais tavęs,
Negrįžtančios jaunystės ilgesio…
Ona Baliukienė
Dar vienas gimtadienis
Mūsų ir Valstybės,
Mindaugo karūna
Ir vėliavoje – Vytis,
Trispalvė…
Kaičiasi metai,
Keičiasi Valstybės simboliai,
Pasensta žmonės –
Kiti užgimsta
Ir naujus vėjus atsineša…
Kaip dokumentai,
Saugomi archyvuose,
Taip žmonių širdyse,
Naujai suskamba Himnas:
Lietuva – vienybė,
Nuo senų senovės, –
Per knygnešius, sukilimus,
Kudirką.
Ona Baliukienė
