Tarp mėlynų žibučių
Pavasarį jaučiuosi žydinčia gėle,
Kai drugeliai šoka,
Pamirštu, kad ir neklauso kojos,
Gėriuosi spindinčia rasa,
Voratinkliai – mano skraistė
Ir karoliai…
Prisimenu vaikystę,
Kai bėgiodavau basa,
Vos sniego lopiniai juoduoja,
Nebereiks veltinių – laisvė kojoms…
–Šok, kol yra noras, –
Pataria man voras.
Miško paklotė –
Žiemą ir vasarą žalia,
Samanos ir pataisų šakelės
Net po sniegu žydi,
Pavasarį išbarsto sporas
Ir prieš saulę spindi…
Mielas dailininkas mums –
Artima širdžiai gamta,
Kas dieną jį gali matyti,
O giesmės paukščių –
Medžių šakose,
Lizdai kiek paslėpti,
Nes ten bejėgiai ritasi.
Einu miško taku,
Kuris žvėrių braidytas,
Šakelės traška,
Pušies viršūnė guli,
Neatlaikius sniego,
Nulaužė kitą, augusią šalia,
Abi į žemę smigo…
Išbiro iš kankorėžių sėkla,
Netgi toli nauja pušis išdygo, –
Tokia miške tvarka,
Dizainas – gyvas.
Kol skamba muzika,
Jaučiuosi ant bangos
Su rožių puokšte nuo tavęs,
Sukuosi ir valso ritmu,
Jaučiu tavo rankas,
O sieloje – šviesu, –
Aušta nauja diena…
Kol seka mintys,
Plaka dar širdis,
Jaučiuosi ant bangos,
Siūbuojama melodijos,
Laivelis nepaskęsta net ir audroje,
Kol skamba muzika,
Šviečia dangaus šviesa,
Lydi žvaigždė ir naktyje…
Pasidalinkime ir muzika,
Šviesių minčių srove.
Žinau gimimo datą,
Kai motiną, tėvelį pamačiau,
Taip pamilau ir šeimą –
Brolius, seseris,
Visus po atviru dangumi,
Su visu pasauliu – daug smagiau…
Garbinu ten saulę, –
Iš jos šviesos semiuosi,
Naktimis žvaigždes skaičiuoju
Ir jų takus matau,
Kaip sukasi gyvybės ratas,
Kaip žemėje, taip ir danguje,
Kurį pasieksiu daug vėliau…
O žemė – čia,
Po mano kojomis, –
Ji daug arčiau,
Su ja nuo prigimties
Susigyvenau.
Tikras pavasaris ateina,
Kada griaustinį išgirsti,
Kai lašai pagirdo žolę
Ir medžio pumpurus,
Parodo, koks esi…
Esi tik mažas žemės brolis,
Sesuo dangaus ir debesy,
Negręžkime vežimo, –
Jis seniai nutolęs,
Pirmyn, tik į pavasarį –
Pirmyn.
Medis viršūnėle auga,
Šakelėmis kasmet naujai vėl sprogsta,
Išleidžia gležnus lapelius,
Žiūrėdama į dangų
Norėčiau būti medeliu…
Smulkiais žiedais
Vėlai pražysta ąžuolai,
O gilės būna brandžios,
Pernykštės šakneles išleidžia
Ir po baltais beržais
Ir auga auga,
Kaip matai....
Lygiuojuosi į medžius,
Bet sieloje tik augu,
Graudu numinti gilę, –
Ąžuolu daugiau nebus,
O aš – nė šimto nesulaukusi
Skaičiuoju vis kas metai
Sunkesnius žingsnius...
Nesu nė ąžuolas, nė beržas,
Kartus mano pušų
Metų medus.
Pirmųjų žodžių neprisimenu,
Pirmus žingsnelius mato
Tik mylinti mama,
Pirmų kūrybos metų
Nesupratau ir neišsaugojau,
Kas skaito, tas supras…
Ateina laikas gimti,
Ilgas laikas – augti,
Sukaupi žodžius pirmuosius viduje,
Ateina laikas,
Kada nepasiklausęs,
Eini savo keliu,
Lyg tėvų išarta pirma vaga.
