Pavasarį beržai pabąla,
Tampa už sniegą baltesni,
Ant jų žievės – tik lopinėliai,
Kurie dirvoną primena –
Rudi, juodi…
Berželi mano numylėtas,
Abu panašūs ir balti,
Šaltis nubėgo su upeliais
Į pakalnę greitai,
O mes dar vis – gyvenimo kely,
Už baltą sniegą baltesni,
Tik akys primena
Jau pajuodavusias pusnis…
Tu man siunti senas dainas,
Gyvenimo patikrintas akimirkas,
Tiesiame esame kely, –
Baltuosius beržus
Ir tėviškę tu man meni.
Kaip gera bristi dviese
Per baltas pusnis,
Kai šviesios mintys,
Tokia bus ateitis,
Tikėt galia nematomo kūrėjo,
Kad nesibaigia niekas
Ir su naktimi.
Einu į vakarą,
Nejaučiu sumaišties,
Gyvenimas – gražiausias sapnas,
Kol tu su manimi, –
Kalbėsime ryte,
Kokie šviesūs sapnai aplankė,
Kaip gera jausti
Pavasario kvapus,
Kai gieda vieversys.
Vėjas patikrina
Ąžuolo galias, –
Vis judina ir judina,
Kad neužsnūstų ir tvirtėtų,
Nereikalingas numeta šakas,
Gilyn ir šaknys skverbiasi,
Kol puri žemė,
Lietaus išakėta.
Žmogus – kaip medis,
Per metus tampa ir gruoblėtas,
Nusilpsta kojos vaikštant,
Parūpsta atsisėsti,
Kol dangus apsaugo,
Dirba, kaip apsėstas,
Stebina vaikus darbais,
Parodo, ką jiems reikės tęsti,
Kaip žemę mylėti, –
Be žemės, neaugs medis,
Ąžuolo vainiko
Nebus kam ant pečių uždėti.
Knyga – tai žvilgsnis
Į pasaulį platų,
Keliauji daug greičiau
Ir kito akimis matai,
Kaip sprogsta medžiai,
Teka upės,
Kaip vandenynas šniokščia neramiai.
O kiek žmonių likimų, –
Kiekvienas – atskirai,
O visuma – žmonijos lobiai
Ir pats tenai save radai.
Dabar jau gaila,
Kad nemoku perskaityt sanskrito,
Kalba lotynu užmiršta seniai,
Kas atminty išliko –
Tai studijų laikai,
Visko – po truputį
Ir pats knyga virtai,
Dainose ir giesmėse
Sumišo krikščionybė
Net su pagonių papročiais.
Sakydavau ir mokiniams dažnai,
Jeigu neįdomi knyga,
Jos šiandien neskaityk,
Pasižymėk, užversk, –
Ateis tas laikas,
Kai žodžiai pasibels,
Kelis kartus dar eisi
Knygos puslapiais,
Tarsi nepramintais keliais.
Džiaugsmo gaidos –
Vakaro malda,
Ko troškau visą dieną,
O ji – labai trumpa
Vaivorykštės švytėjime…
Jaunystės godos – nebe man,
Prisiminimai lekia,
Nė minutei nesustoja,
Žiūrėk man į akis,
Abiejų malda
Pasieks ir dangų,
Suras ir vietą
Išvajotam rojuje…
Tave šaukiu,
Rankas tiesiu,
O tu – toks tolimas.
Jaunystė nuginkluoja
Atviru žvilgsniu,
Dainos žodžius pasiūlo,
O tu tik priimi jausmus,
Du žmonės – du ir kūnai,
Į vieną įsikūniję…
Mylėk dainos žodžius,
Pakeisk savais ir įsikūnys,
Paliesk medžio ūglius,
Jie tau parodo širdį,
Vėjo audrų užgrūdinti…
Meilė – palaima,
Sielos pakylėjimas,
Iš pirmo žvilgsnio
Irgi meilė būna,
Auginkime ūglius,
Kad meilė rastų žiedą,
Laimės turinį.
Ima ir išnyksta
Žmonės, artimieji,
Kaip ir baltas
Pirmas sniegas,
Gula po velėna…
O atrodo, kad kalbėjai,
Vaikščiojai po pievą,
Čirškė žiogas,
O paukšteliai lizduose perėjo…
Nuo mažų, jaunų dienelių,
Susijungia sielos,
Paslaptingi upės vingiai
Atminty išlieka…
Kur beeitum, kojas plauna
Upeliukų srovės,
Rasos žaižaruoja,
O mintis aukštai keliauja,
Netgi viršum gojų,
Lietumi sugrįžta
Per užmirštus klonius,
Varpas vasarojaus.
