Balandžiai – meilės ir taikos
Bei pašto paukščiai,
Nuo seno prijaukinti prie žmonių, –
Laukiniai geriau žino,
Kada poruotis laikas,
Atskiria pavasarį ir nuo žiemos,
O kuriuos lesina,
Gavę gero maisto,
Poruojasi viduržiemį,
Glaustosi veltui prie pačios…
Nupučia žabarus ir vėjas,
Apsninga, apledija
Palangėse ir inkilai,
Bet meilė glūdi gan giliai,
Į pačią širdį įsivėlusi,
Burkuoja ir flirtuoja
Po langais.
Aš netikiu, kad kažkada
Tavęs nebus,
Kad ir abu išnyksime...
Ateis žiema,
Gausiai prisnigs,
Po to vėl bus pavasaris
Ir susirasime…
Aš netikiu visuotiniu šalčiu,
Paglostai mano skruostą,
Viltį įpūti,
Pražysta baltai obelis
Ir obuoliai parausta…
Aš visada tikėjau
Ir dabar tikiu,
Kad sklando dangumi
Du angelai lyg paukščiai,
Kai vienas krenta,
Kitas apgobia sparnu,
Sielos giesmė ilga,
Kada pasiekia aukštį.
Žavi moterys,
Panašios į gulbes,
Baltos, skaisčios,
Ištikimos ir vėjavaikės…
Nereikia joms ir žodžių –
Žiūri į sielos gelmes,
Pakalbina žvilgsniu,
Gestais pašaukia
Ir mylimas atplaukia…
Myliu žiemos gniūžtes, –
Jos primena man moteris,
Lengvai pažeidžiamas,
Apmėto jas ne vienas,
Prie jų nelimpa sniegas,
Gniūžtės greit ištirpsta…
Žaviuosi vakaro giesme,
Moters balso skaidrumu,
Kai glosto galvą vaikui,
Ji tampa ir gulbe,
Ir meilės pažadėtu vaisiumi.
Esam, kaip niekas kitas,
Prie datų prisirišę,
Keturi metų laikai –
Saulės grąža,
Mėnulio pilnatis,
Kai naktys – šviesios,
O kokia ryški
Ir Joninių laužų šviesa…
Kalendorinių dainų gražumas, –
Apdainuojama ir meilė,
Ir gamta drauge,
Krikštynos ir vestuvės,
Senolių iškalba – šventa…
O mūsų metai – nuo Kalėdų,
Kai buvo krikščionybė įvesta,
Giesmes bažnytines papildo
Sesučių dainos vakare…
Žiemos pūga
Ir gilus sniegas,
Nykštukai žaidžia po egle,
Voliojasi vaikai kieme...
Pridėkim žodžių
Pasakoms mažiesiems,
Kad Seniui Šalčiui
Būtų visada balta barzda.
Man reikia daug daugiau,
Nei vien tik balto sniego, –
Nubalo mūsų galvos
Per naktis bemieges…
Man reikia daug daugiau –
Pavasarį sodų nubalusių,
Rudenį voratinklių ant pievų,
Svirplio giesmės už krosnies
Gilią žiemą…
Man reikia daug daugiau,
Nei balso vyturėlio,
Jis tegu varvi
Šiltą dieną.
Matei, baltas svyruonėlis
Meta žiemą šakeles,
Aplink takus nukloja,
Iš jų gali nupint vainiką,
Padėt ir Dievo Motinai
Prie kojų…
Šakelės traškios,
Kaip ir pats gyvenimas, –
Nelaiko sniego,
Šaltis skabo neišsprogusias,
Pernykštės sėklos – jau perniek,
Nedygs balti berželiai,
Sniegas juos užklojo…
Baltas berželi mano,
Tiek dienų buvai arti,
Prie mano šono,
Žiema išskyrė pusnimis,
Svyruoju tik egle
Prie balto miško,
Ant dirvono.
Gyvenimo trasa –
Lenktynės su laiku,
Kuris kurį įveiksime,
Tam liks ir finišas…
Vėjas kutena veidą,
Išjudina jausmus,
Garbanas palaidas,
Iškraipo veidrodį…
Nesibaigia diena
Su tamsia naktimi, –
Matau žvaigždes,
Tavo akis nustebusias,
Apgaubk šydu,
Lig ryto būsiu tavo
Antra pusė veidrodžio…
Gyvenimo trasa – slidi,
Laikas – stabilus,
Nereik lenktynių su laiku,
Pamečiau Grįžulo Ratus,
Žiūriu į tavo veidą,
Vadinu jį meile.
