Tik saulutė danguj brenda, –
Žemėje – balutės randasi,
Žvirbliai gelbstisi nuo kenkėjų,
Nes baisesni jie ir už vėją,
Čia maudynes ir surengia…
Taip maži užsisvajoja,
Mano, meilę sužvejojo,
O netrunka katinėlis
Ir į būrį įsivėlęs
Vieną žioplį šast už spando,
Pilkos plunksnos krauju varva, –
Juokas ima – maži pešasi,
Gaila vieno,
Kurį nešasi...
Tarp paukštelių ir žmonių
Daugel yra panašių.
Nė vienas pumpuras
Neišsprogsta be šakelės,
Prie jos vis mezgasi žiedelis,
Saulutė šildo pūko kačiukus,
Pražydę jie pakvimpa,
Bėga žiedadulkės
Per pievas ir miškus
Ir mano kiemą lanko, –
Viskas mums perpus…
Kai nebe šalta už langų,
Pavasarį jaučiu,
Žibutę mėlyną įsivaizduoju,
Snieguolė šypsosi prie kojų,
O baltą plukę prisegu
Ir prie krūtinės
Sau ir tau, –
Žalius lapus miške matau...
Pavasariu kvėpuoju,
Dabar vėl pamaniau,
Kad pirmą meilę suradau –
Dainuojančią.
Dar ne taip ir šalta, –
Molinės trobelės
Lango nekrapštau,
Ledo nekertu ant kibiro,
Kada reikia nusiprausti
Ir keliauti į mokyklą
Spingsint žvaigždėms,
Vėl nakčia sugrįžti
Prie langų…
Dar ne tokios žiemos,
Kai ratelis burzgia,
Krosnyje žarijos blausios,
O jos viršuje –
Mes, vaikai keli,
Vištos – papečky,
Kudakuoja – kelia ir gaidys,
Ritasi per langą
Blyškus spindulys.
Oi, kokie šešėliai mirga
Aslos vidury…
Dar ne tokios žiemos,
Dar ne taip ir šalta,
Tik mamos nėra,
Nebėra trobelės
Miško pakrašty.
Žodis – Dievo dovana,
Nešamas per pasaulį,
Išsiuvinėjamas ir audžiamas,
Aukso siūlais užrašytas,
Iškaltas ir ant marmuro plokštelių,
Ant vėliavų ir kritusiems
Už laisvę karuose –
Baltų ir juodų antkapių
Granito.
Žodis pakyla ant sparnų,
Giesmės melodija paantrintas, –
Iš jo ir mūsų
Himnas atsirado:
„Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi’’…
Baltame plote – lygu lygu,
Kažkur į mišką pėdos
Kiškio mirga,
Kupstai – ant smilgų kuokštų,
Ant kalnelių – saulės šypsnys,
Užpustytas lygiai kelias
Ir vos matomi takeliai,
Nuo eglučių krenta
Sniego dribsniai…
Kai prisimerkiu – spindi spindi,
Lygioje pievoje
Vandens lelijos žydi,
Tolumoje – miškelis,
Apjuostas ir vaivorykštės liepsnelėmis,
Pušynas – žalias, mėlynas,
Vos matomas tolimame
Dangaus ruoželyje…
Vaizduotėje paveikslas nutapytas,
Nupiešk ant popieriaus, –
Jis nepaliestas – baltas baltas,
Lyg nubėgęs kiškis,
Kitą pievą, mišką
Lape pamatysiu.
Žiema pakeičia rudenį,
Kuris – toks ilgas,
Su šlapdriba – skausmu
Ir klypstančiais sąnariais,
Tada norėčiau būt nendre
Prie ežero ar upės,
Kur pirmąkart tave mačiau,
O tu mano akis matei…
Žiema tebus šalta,
Kurios tikėjomės,
Pasninga, vėl atodrėkis,
Sniegą nuleidžia lopiniais,
Bet pašalas, žemę apglėbęs,
Ilgokai nepaleidžia,
Net ir tada,
Kai upėmis plaukia ledai…
Sugrubo rankos
Ir širdyje nuobodžiai
Skleidžiasi nauji pumpurai,
Kaip ten, prie ežerų,
Sugrįžta antys, kirai,
Susiranda porą,
O gulbių balso negirdi...
Žiemą pavasarį matau
Ar tu matai?
Su šalčiu susidraugavome
Ir abu snaigę pagavome,
Kaip ją mums pasidalinti,
Kad neliptų ji prie pirštų…
Šalčio pirštai, oi, šalti,
Snaigei žiema nebaisi,
O manieji – iš širdies,
Tirpdo ledą nevilties…
Kiek pabuvom įsitvėrę,
Šalčio burna atsivėrė,
Mano pirštai suledėjo,
Snaigę nunešė pavėjui…
Su draugu pasidalinkim,
Šalčiui ūsus vos patrinkim
Ir iš jų pabirs dar šerkšnas,
Snaigių žiemos laiko nerštas.
