Ačiū už dainas ir įkvėpimą

Dosnus per vasarą paukštelis, –

Giesme dalinasi

Ryte ir vakare,

Sugeria dienos karštį,

Byra nuo sparnelių

Melodija rasos lašais

Į žalią žemę,

Kol sniegas neužkloja,

Surankioja gamtos natas…

Klausau jūsų dainos,

Per ją ir susijungia

Mūsų sielos, –

Mes – laikinieji paukščiai,

Į mėlynąjį dangų

Skrendame ir per audras

Su giesme ar su rauda –

Tas pats…

Pabūkime šį vakarą

Dainoje ir giesmėje.

Joninių laužai

Paskui akmenėlį riedantį...

Nereikia pykti ant žmonių,

Kurie tik nežinodami

Senas žaizdas paliečia,

Paverki tada gana dažnai,

Kad pusė amžiaus ar daugiau

Su vėjeliu nuskriejo…

Senas uolas dildo lašai, –

O debesys negaili nieko, –

Kur jaunas ir medelis,

Pražydęs edelveisas

Į tarpeklį rieda,

Lyg paparčio žiedas…

Neliesk mano žaizdų, –

Jose ir kraujas,

Ir sena tavo pagieža,

Pikčiausia nuodėmė –

Pavydas viduje,

Per amžius pirmu smuiku griežia.

Miško gėrybės

Striksi kiškis takeliu,

Per miškelį – skynimu,

Susitiko peliukus,

Panašius – pilkus, švelnius.

Ir panoro pakalbėti,

Ką jie valgo pažiūrėti,

Kokia jiems gardi žolė,

Kopūstėliai gan žali.

Tas pats miškas ir upelis,

Atsigerti visi gali,

Medžio palenkta šaka, –

Graužk, kiek lenda, – visada…

Kai į gylį jis šuoliavo

Rudą mešką pasigavo,

Ši pasiūlė pauogauti,

Žemuogių dar paskanauti…

Susigrizbo kiškis pilkius,

Kaip geriau jai atsikirtus:

„Letenom nesugraibysim,

Raus avietės, pasirinksim.’’

Meška kraipo rudą galvą:

„Toks mažutis, viską valgo,

O kodėl vis žvairai

Žvalgosi?’’

Vienas laivelis

Sužydėjo, sumargavo,

Raibuliuoja, žaižaruoja,

Ežero paviršius,

Skleidžiasi lelijos šventos,

Kai saulutė mirksi,

Geltos, baltos jų galvelės,

O kojelės mirksta…

Plaukia gulbės –

Baltos baltos –

Pasižiūri, pasimaivo, –

Nuo jų ritasi bangelės,

Ribuliuoja veidrodėlis,

Dieną naktį –

Linksmas…

Vedasi pulką vaikučių

Kryklės pažymėtos,

Jų kaktose – baltas takas,

Iš dangaus nutiškęs lašas,

Lemties veidrodėlis,

Kaip lelijos žiedas,

Ryte sužydėjęs…

Man – lelijos,

Tau – bangelės,

Mums abiems – vienas laivelis

Ir burė žvaigždėta,

Sėskime drauge, berneli,

Tegu pučia, pasiūbuoja,

Kaip leliją vėjas.

Pradalgės

Ankstyvą rytą rasoje

Tėvelis dalgį plakė,

Ankstyvą rytą su rasa

Išvarė pirmą pradalgę

Prieš Joninių

Trumpiausią naktį.

Ankstyvą rytą migloje

Skambėjo ašmenys,

Tėvelis pustė dalgę

Pradalgės pabaigoje

Ir šluostė prakaitą

Nuo kaktos…

Ankstyvą rytą su grėbliu

Skubėjau išdaužyti pradalges,

Tėvelis sėdosi ant šieno,

Suvalgė duonos riekę,

Išgėrė atneštos sulos,

Ačiū pasakė.

Ankstyvą rytą su rasa

Tėvelis davė dalgę,

Taip ir išmokau ja mojuoti,

Nugulė mūsų abiejų

Tiesios per pievą

Tarsi stygos pradalgės.

Ankstyvą rytą suokia nendrinukė,

Jai pritaria griežlė

Per karštį vasarą,

Pramokau joms pritarti

Ir pustant dalgę,

„Plak paplakt’’ – vis sakant...

Aukščiau už vyturį

Negera, kai sugriūva namas,

Kitą statyti – per vėlu žilam,

Sunku ir gaila,

Kirsti medį,

Į pamatus ridenti pilkus akmenis

Vienam…

Sunku ir gaila,

Kai pamiršti dainą,

Melodiją girdi,

O žodžiai – pasiklydę atminty, –

Sunkūs atodūsiai

Ir išsvajotos meilės troškulys

Dar aidi naktimis...

Gera klausytis vyturio pavasarį,

Paskui lakštingala jį keičia vakarais

Ir primena mums vasarą,

Paparčio žiedo paslaptį

Ir paskutinę laimės viltį,

Auštančią rytais…

Kai pasibels ruduo į širdį,

Dėkosim dangui,

Nuskrisime su angelo giesme

Giliau – nei žemės grumstas,

Aukščiau – už vyturį…

Ką prisiminsime, vaikai primins?

Trumpos naktys – ilgos dienos

Gera eiti per pasaulį,

Kai saulutė švyti,

Debesėliai plaukia, plaukia,

Žolė želia ir bujoja,

Šneka upeliukas:

„ Plaukiam, drauge plaukiam,

Kol mus meilė lydi’’…

Gera grįžti į namučius,

Kada tavęs laukia,

Tiesia ranką, apkabina

Ir prie stalo pasodina,

Duonos kriaukšle pasdalina,

Sako: „ Šaukiau, ar girdėjai, –

Širdis šaukė, šaukė,

Tavęs pasiilgau,

Labai pasiilgau’’…

Gera žvaigždele spindėti, –

Naktys – šviesios, tylios,

Svajose skęstant žavėtis...

Kokios dienos ilgos!