Sielos tvariniai

Bažnyčių skliautai,

Langų vitražai,

Palaiminti altoriai,

Freskose vienuolynų

Lieka iki šių dienų veidai,

Pakeli galvą ir matai,

Kiek daug šventųjų

Ėjo taip sunkiais tiesos keliais...

Vienas dangus

Ir vienas Dievas

Iš smiltelės tvėrė,

Smiltimi virsta ir akmuo,

Gludinamas vėjo ir vandens

Pavirsta pelenais,

O menas – amžinas kūrėjas,

Jisai atstatomas žmogaus

Metais ilgais...

Dainuoju dainą,

Meldžiuosi po skliautais,

Kad visada išliktų

Menas – sielos tvariniai.

Priesaika

Prisiekiame savo garbe

Dangaus aukštybėse,

Tėvų garbe,

Visų šventa teisybe,

Likimo žvaigžde,

Saulės šviesa,

Kapo tamsybe…

Prisiekiu – nemeluosiu,

Visada kartosiu,

Tėvelių valią atkartosiu:

„Būk doras lig mirties,

Jei klydau ar nesupratau,

Atleisk man’’, –

Ramiai pasakysiu, –

Dangaus aukštybėse –

Visi vienodi.

Prisiminimų langas

Smagu žiūrėti pro atvertą langą,

Už jo – prisiminimai brangūs,

Kol atmintis yra gyva,

Tol ir jaunystė būna artima…

Yra vaikystės pamatai,

Kaip akmenyje iškalti vardai,

Kuriame suole dar kartu sėdėjome,

Pro bendrą langą

Ateitį regėjome…

Gyvenimas prabėga pro akis

Gražus, kaip žiedas,

Muzika skambi,

Dainos žodžius kartoja sutema,

Meilės romanse paslėpta…

Tegu dainuoja paukščiai po langais,

Atversiu dar plačiau,

Kai šviečia naktį žiburiai...

Tik tau, vieninteliam, tik tau

Rašiau, rašysiu ir rašau.

Gimtinės ryšiai

Laimingi žmonės,

Turintys Tėvynę,

Kurią nuo amžių visi gyrė

Ir nuo priešų gynė,

Savo pilis ir bokštus,

Prisiminimus apie valdovus,

Kurie ne vien tik sau

Gerovės troško,

Kelius į tolį mynė...

Laimingi esame vaikai,

Kurie pajuto gėrį,

Kaip šniokščia Anykšta,

Jai pritaria upė Šventoji,

Bebėgdami pro krantines

Šventieji ir gyvybės

Vandenys kartoja,

Aidu atsiliepia ir miškai:

„Kokia graži Anykščių žemė,

Kurioje šie žmonės gimę’’…

Kur tu bebūtumei,

Kokias šalis paskui lankytumei,

Pamok gimtinei

Skarele arba ranka,

Ji tau atlieps šimtais balsų,

Atslėgs krūtinėje.

Vilniaus Anykštėnų sambūrio renginys

Kariuomenės dienai paminėti.

Aušros Vartai

Nepraeikime nepakėlę

Širdies ir akių

Pro Aušros Vartų

Dievo Motinos paveikslą,

Čia buvę tiek aukojimų,

Kurie ir išsipildė,

Širdelę ar žvakelę

Jai padovanokime,

Ne tik sau gyvename…

Gražiausios maldos – už kitus,

Kurie negalioje gyvena,

Neturi nė skatiko,

Klaupiasi ant kelių,

Bet sukalba ir maldą.

Šiandieną mums –

Advento sekmadienis,

Prieš Kalėdas visiems atleidžiame,

Pamirštame skriaudas

Ir vėl iš naujo

Kitiems metams keliamės,

Linkime sveikatos,

Laimės.

Paženklinta šalnos

Atmintis – tai rožė,

Gėlė akmeninė,

Spindinti pasauliui

Grožiu begaliniu….

Kala, dildo, glosto,

Aksomu dar trina,

Kad visi pajustų

Ilgesį ir laimę,

Kai naujai pražydo…

Giesmele palydi

Vieversys atskridęs

Iš tolimo krašto,

Suskamba kaip lyra…

Atmintis – motulė,

Pasakose minima,

Vaikučiams ir šypseną

Nuolatos dalina,

Laimina ir guodžia,

Praeitį grąžina.

Rūtelės

Rūtelę sėjau,

Tik dėl jauno bernelio,

Žemelės artojėlio,

Išjojo į karužę,

Negrįžo savaitėlėmis…

Rūtelę skyniau,

Prisegiau prie galvelės,

Kad jis matytų,

Darželio žolynėlį,

Greičiau sugrįžtų

Iš svetimos šalelės,

Kur tiek daug ašarėlių…

Rūtelėm puošiau

Baltąją staltiesėlę,

Nekėlė tėvas tosto,

Likau neštekėjusi,

Sesės liko našlelėmis

Karo gaisrams užėjus.

Geriau tu būtum aręs

Mūsų juodą žemelę,

Rūtas palaistę

Augintume vaikelius,

Lietuvos artojėlius.