Užuojauta

Užuojauta Laptevų tremtiniui,

Svotui Mindaugui Striškai,

dėl artimųjų mirties

Tarsi iš po šarmotų

Kiemo medžių

Žiūriu į giminės medžius,

Kaip nauji auga,

Kokius turi genus,

Kaip atmintį jie saugo…

Kalbėk ir pasakok,

Kokie buvo tada laikai,

Kur gimėme ir augome,

Nebuvo juk pasirinkimo,

Išduodavo kaimynas,

Nepasitikėjo draugas,

Trėmė be apklausos,

Motinas gyvuliniuose vagonuose

Be jokios kaltės

Vežė…

Išeina vis po vieną giminės,

Kraujo broliai į padangę,

Tegu palieka sąsiuviniai –

Autentiška rašysena,

Kaip testamentas.

Kiek atmenu

Kiek tos iki Kalėdinės dienos,

Nespėji rūbo pasikeisti

Ir vėl – tamsi naktis

Už mano lango,

Lyg prie tėvų,

Prieš daugel metų, vartų…

Kiek buvo, nesuskaičiavau,

Nebuvo tam ir laiko,

Dabar tik mintyse vartau

Tąkart buvusius vaizdus,

Kažką dar atkuriu,

Paantrinu...

Tekėjo upeliukas skardžiais,

Graužėsi per pievas,

Nudildė kalną,

Nupustė ir šlaitus,

Tarsi girdžiu tėvelį plakant dalgį,

Čeža daržinėje šienas,

Mūkia karvė,

Šaukia ankstyvuosius ėriukus avis,

Veršelis atsišaukia…

Tada ir suprantu,

Kad netgi kasdienybėje –

Palaima.

Prie amžinybės skliauto

Drebančia širdimi seku,

Kaip skrenda žiemot paukščiai,

Krenta rudens lapas,

Kažko verkia vaikas…

Dreba lietaus lašai

Ant besiilsinčios šakos,

Kita dar juos palaiko,

Taip žaižaruoja ateitis,

Toks – mūsų laikas…

Dreba ir žemė po mumis,

Jos gelmėse – ugnis,

Veržiasi pro plyšius,

Iškelia ir paskandina,

Kas ją kūrė amžiais…

Dreba dangus aukštai,

Žvaigždės miršta ir gimsta,

Nėra visatoje ir nieko pastovaus,

Nepatvarus ir džiaugsmas;

Sudrebu, kada susimąstau

Prie amžinybės skliauto.

Poezijos kalba

Poezija – jausmų verpetai,

Kaskart kitaip nušvintantys,

Kai saulės apšviesti,

Sūkuriuoja,

Kad ir pro miglą...

Kalbuosi su jumis

Taip atvirai, –

Kieme man pritaria net rūtos,

Ilgai žaliuojančios, –

Krenta rasos,

Lietaus lašai

Nuo kadagių, pušų, eglučių spyglio –

Tokia harmonijos vėsa

Rytais vis prikelia,

Nakčiai užmigdo...

Poezijos niekas nemoko,

Ji – iš prigimties,

Kaip paukščiui giesmė,

Džiaugsmo verpetuose paskendusi,

O besiklausant jos
Pravirkdo.

Atminties malda

19 metų mirties sukaktis

Mokytojui,

Žiauriai nužudytam

Juozui Leknickui,

Ir jo ieškojusiam mokiniui

Kęstučiui Pranckevičiui

Senokai muzikos nesiklausiau,

Kalta žiemos pradžia,

Kai snygių keičia lietūs,

Taip šalta širdyje,

Kad ir tylių garsų

Nebegaliu girdėti.

Gyvenimas gražus,

Bet jo nepasirinksiu,

Kai teka šaltis

Per abu skruostus,

Šalta mirties ranka

Ir artimus paliečia.

Einu į ateitį

Pro praeities vartus,

O reikia pereiti skaistyklą,

Kad vėl iš naujo,

Kaip šią dieną,

Viltis gėrio žvakes įžiebtų.

Tu mokytoju visą gyvenimą buvai,

Po daugel metų

Tavo mokinys, Juozai, vis ieško

Tik mažo kauburėlio,

Nors vienos smiltelės,

Kad baltu rankšluosčiu užtiestų...

O dangau, padėk visiems,

Kas savųjų ieško.

Prie gatvės

Mano namai –

Ne vien tik sienos keturios,

Iš gatvės – keli laiptai,

Bendras koridorius visiems,

Keliuose aukštuose –

Pažįstamas ir svetimas,

Susitinkame rytais ir vakarais…

Mano namai atsiveria,

Kai šalta, pučia vėjai žvarbūs,

Pusnys po langais,

Žiūriu į skersgatvio žibintą,

Jis ne man vien dega

Ir tu matai…

Taip ir gyvename –

Nėra užuolaidų ant lango,

Dažnai čia šaltis rašo

Įvairiausiais skrituliais…

Užeik, sušilt užeik.

Gerumo pabiručiai

Gera paukščiu skristi,

Bet kaipgi nebijoti vėjo,

Kuris pašiaušia plunksnas,

Siūbuoja medžio šaką,

Neleisdamas pailsėti…

Gera plaukti žuvele,

Bet upės, ežerai užšąla,

Prisiglaudi prie nendrės

Ir žiūri į dangų,

Kaip ten plaukia debesėlis…

Gera būti grūdu ir gile,

Vienus siūbuoja šaka motinėlė

Ligi šilto pavasario,

Kitus jau paslepia po lapais

Ankstų rudenėlį…

Gera turėti daug vaikų,

Iš kurių laukiu šypsenėlių.