Pastebėjimai

Vienas esi silpnas,

Lizdus susisuka vieni

Nebent gandrai,

Gulbei padeda ir gulbinas,

Mažieji paukščiai – kregždės

Greitosios

Neša ir molį, lipdo namus

Bendrai.

Vienišių nemažai, – jiems bloga,

Tarsi širšės spiečiasi,

Sulenda į trobas

Pro pastoges, atvirai,

Prašosi prieglobsčio,

Duonelės ir korių

Pas juos mažai?

Žaliuojanti šaka

Visose srityse įvertiname pastovumą,

Draugystė turi būti visada tvirta,

Tai priesaika kitam – esi žmogus,

Kuriam tu rūpi,

Jis rūpi tau.

Vienas miške nelieka kelmas,

Ant jo ir samana žalia,

Net grybas dygęs auga,

Nors jo dalia trumpa…

Susitikimas – laimė,

Išsiskyrimas – liūdesys, gėla,

Jei su visam – kančia.

Nenori niekas būti kelmu,

Geriau – žaliuojančia šaka.

Pavyzdžiai

Neprilygsta paukščiai mums

Savo kūryba,

O pasistato sau namus,

Kasmet namus,

Kaip grybus,

Greitai išperi vaikus,

Juos išmaitina,

Išmoko skristi

Toliau savo sodybų…

Susipeša – net plunksnos byra

Ir susitaiko po muštynių,

Susiburia į krūvą,

Tarsi į tarybą,

Be teismų, teisėjų,

Susitaria ir dėl skyrybų,

Grūdų dalybų...

Medžių viršūnėse tupėdami

Taip šauniai giriasi:

„Tegu tik žmonės

Iš mūsų pavyzdį

Sau imasi.’’

Balti žiedai

Su kolege Zita Dusevičiene

Mūsų ruduo nesiskiria

Nuo žydinčio pavasario,

Ramune pražystame darželyje

Ir nesikeičiame ilgai,

Baltai žiedus nudažė

Senos obelys sodelyje,

Dabar tiktai nukrito obuoliai...

Tiek metų, oi, kiek metų

Kalbėjomės su jais,

Kiek jiems pasakėme

Ir lentoje užrašėme,

Virto baltais baltais žiedais.

Vėlinių ugnelė

Smėlio kalnelyje atgulę

Ar paversti į pelenus,

Kaip sakoma, – kremuoti,

Nesensta ir į dangų kildami,

Lieka amžinai jauni,

Kiti ištiesina sąnarius,

Po alsinančių darbų

Likę kuproti.

Kur dingsta mintys?

Jie vis mąstė nuolatos,

Kūrė ateities planus,

Vaikams palikti dar norėjo,

Ko patys neįstengė,

Jiems linkėjo…

Užrašė dvi datas vaikai

Ant pilkų akmenų,

Kelis žodžius kai kas pridėjo

Ir stovi tarp kitų

Jau nebyli mintis,

Tarytum žvakė uždegta,

Dar neišėjusi.

Abu – miške

Buvau žalia eglutė

Prie ąžuolų galiūnų,

Jie lėtai augo ir metė lapus,

Spygliai manieji – dygūs,

Pagaudavo kiekvieną rudenį

Bekrintančius, rudus…

Augau ir prie kelmų,

Ant lūžusių ir išvartose,

Plati mano šakų laja

Apgaubė mažą gilę,

Ilgai dar buvome drauge.

Sukluso šimtametis ąžuolas,

Kai vėtra pasiūbavo jo šakas,

Atsirėmiau į kelmą

Ir laikiau kvapą užgniaužusi,

Kad pagyventume kartu.

Abu dabar seni,

Gumbuoti,

Perskrosti žaibų...

Žiemosime

Ona Baliukienė

Kiekvienas žiemai

Randa šiltą vietą –

Prie seno kelmo

Ar po lapais susispiečia,

Į patį lapą susiriečia,

Niekas nepyksta

Ir kaimyną pasikviečia.

Bėgioja ir rėplioja,

Net į viršūnes kopia,

Kol dar nespirgina šalna

Ir pavilioja žaluma,

Aukščiausiai užsiropščia.

Ruduo pasiūlo gardumynų,

Šliužai tą metą gerai žino,

Kaip greitai iškiša straubliuką,

Prisirenka kažko ir padėkoja

Paraudusiam lapukui.

Net ir viduržiemį išdygsta grybas,

Žiūrėdamas mąstai,

Ar tik neapsiriko…

Mieliausia – boružėlė,

Septyniais taškeliais, –

Išburia lietų,

Parodo ir gyvai,

Kiek žiemų ji pragyveno.