Palaimintas vanduo

Italija – seniausiai apdainuotas

Šiltas kraštas,

Visi keliai veda į Romą,

Skelbė kažkada...

O kurgi ta pradžia,

Iš kur upeliai teška

Ir vienijasi dainos,

Lyg viena srovė…

Šventi visi kalnai,

Piliakalnių akmenys,

Po žeme – pastoliai,

Šimtamečiai uosiai,

Ąžuolai,

Mergelių raudos,

Motinėlių ašaros,

Versme pavirtusios,

Išgrynino jas, išplovė,

Tik pasakose liko milžinai…

Nespėjau dar visų kalnų apeiti,

O ant kelių vos užkopiau

Ir Laimės žiburį jutau,

Skalaujantys Šventosios vandenys

Į Baltijos bangas pakliuvo,

Tiesiu keliu – į Romą,

Kad pašventintų jį angelai.

Rudens dangus

Tokio dangaus

Daugiau nebematysiu,

Slenka jau saulė vakarop,

Debesėliai tirpte tirpsta,

Arba susijungia rankomis,

Dideliu pavirsta,

Iškrenta lietaus pliūpsnis,

Ne vienu lašu…

Daugiau tokių gėlių neskinsiu,

Šalna pakanda rudeniop,

Nusvyra žiedas ir numiršta,

Patręšia žemę savimi,

Iš jos išdygsta sėkla

Pavasarį…

Kiek metų sėjau,

Kiek išdygo,

Mato dangus,

Kada grėbstau jau pageltusius

Lapus.

Pasisupkime

Gėriuosi savo

Ir mažais žingsneliais,

Tokia graži diena,

Kai plaukia vandeny antelės,

Saulutė dangumi,

O debesėliai vejasi

Vieni kitus,

Vėjelio gūsio supami…

Sūpynės – tik vaikams,

O kur močiutėms pagyvenusioms,

Kai į kalnelį kopti

Darosi sunku,

Kas rūpinasi ir seneliais,

Kurie su lazdele

Dar eina pasiremdami?

Gėrėkimės debesimis,

Tegu šildo saulelė,

Pasupkime vaikus,

Paaugsime su jais

Širdy nesendami...

Tiktai dėl to ir gyveni.

Pagyvenusiems

Vijokliu noriu būti,

Kad iškentus šaltą žiemą

Pakilčiau nuo šaknų

Ir įsisprendusi žaliuočiau,

Leisčiau naujus ūglius…

Vijokliu noriu būti,

Nes jis – labai kibus,

Be rankų ir be kojų,

Pasieka ir pušų viršūnes,

Apraizgo ir kitus…

Kaip rudenėjant jis parausta,

Tarsi jaunas bernelis,

Bet darosi švelnus

Ir žilstelėjęs,

Siūbuoja vėjuje guvus…

Dainuoja miškas prisikėlęs,

Papuoštas tik vijokliais,

Geltonu apynio spurgu,

Visai, kaip tu.

Rudens kvapai

Ne tik duona kvepia,

Kada kepa,

Kvepia rožių kvepalai,

Žolelių arbatos,

Pakvipo sodai obuoliais,

Paniro ežere ir valtys,

Kyščioja jų smaigaliai...

Jautrūs kvapai – tai meilė,

Kuri su lelijomis

Kiekvieną vasarą vėl skleidžiasi

Ir nakčiai užsimerkia,

Kai išskrenda baltos gulbės,

Paskutinis gandras

Palieka savo lizdą,

Lakštingala nesuokia vakarais…

Mums žemė duoda,

Dangus laimina

Ir užliūliuoja sielą, lyg laivelyje,

Įvairiais kvapais.

Lapai visi krenta

Medis – ilgaamžis,

Sensta lapai,

Rudenėjant susitraukia

Ir pagelsta,

Paskui vėjas plaiksto,

Neša, kur toliau

Ar po kojom krenta,

Kai visai tylu…

Ne pušelė ar eglutė

Aš esu,

Mano vaisiai – ne kankorėžiai,

Juos kai kada tik pakeliu,

Parnešu į trobą

Ir sudžiovinu…

Mano metai pažymėti buvo

Tėvų trobos staktoje

Su kitų šeimos vaikų rėžiu,

Jie išėjo pro duris,

Buvo ir išnešami…

Mano dienos – lapai,

Traukiasi kas dieną,

Vėjas jas siūbuoja,

Kris.

Praregėjimai

Visi turi akis,

O žiūri atskirai,

Paukštis mato iš aukštai,

Kada pakyla ir prie saulės,

Paskui jau sklendžia,

Skrodžia debesis...

Žemė visiems žalia

Ir mėlyna padangė,

Raganė buria ateitį,

Ant šluotos susodina daugelį,

Jiems net nereikia balno,

Mato savo valdas

Ir daugiau siekia,

Jas užvaldo…

Regėjimas – oi, ne tas pats,

Ne visi ir galingieji

Visą pasaulį valdo,

Tada ir kyla vaidai,

Išverčia vienas kitą kaudamiesi

Ir iš tvirto balno…

Gerumo žemėje daugiau,

O gal ir ne,

Patikrinsiu, kai būsiu danguje,

Kol kas po žemę,

Ežerus ir upelius

Kiekvieną dieną

Braidžioju.